2017 m. gegužės 23 d., antradienis

Lukas Petrauskas ,,Akiniai nuo mėnulio''

Ko gero nesuklysiu teigdama, jog beveik kiekvienas žmogus, mėgstantis skaityti, yra pagalvojęs apie tai, kaip būtų gera pačiam parašyti ir išleisti knygą... Ir turbūt didelė dalis tokių svajotojų galvoje jau kūrė galimus scenarijus, veikėjų portretus, kur kas mažesnė dalis visa tai užrašė juodu ant balto, ir tik keli ryžtingiausi, daugiausiai ambicijų, o gal noro turintys rašytojai iš tiesų pamatė savo pavardę ant jau išleistos knygos viršelio. Turbūt būtent dėl to mane ir užvaldė noras perskaityti jauno vaikino Luko Petrausko debiutinį romaną - troškau pažiūrėti, kaip jam sekėsi bei įvertinti tai savo pačios akimis, kadangi apie knygą girdėjau įvairių atsiliepimų. To paties palinkėsiu ir Jums - dabar paskaitykite, kokius jausmus ši knyga sukėlė man, o tuomet eikite ir išbandykite tai patys. 

LUKAS PETRAUSKAS
Talentingas vaikinas, kuris yra sulaukęs tik 18-os metų, tačiau jau yra išleidęs savo pirmają knygą. Pats autorius sako, jog idėja parašyti romaną nebuvo spontaniška - ji vystėsi nuo tada, kai jis gimė, o tam tikros aplinkybės padėjo šiai jo svajonei virsti realybe.

Tiesa, viskas buvo ne taip paprasta, kaip gali atrodyti - tam reikėjo daug darbo ir disciplinos. Vaikinas sako, jog kūrybiniu rašymu užsiima kiekvieną dieną po tam tikrą valandų kiekį, o kai rašė šį romaną, be išimčių rašydavo 1-2 valandas per parą. Tiesiog atsisėsdavo prie kompiuterio ir laukdavo, kol į galvą šaus mintis, tuomet ją samoningai padailindavo, užrašydavo ir vėl laukdavo. Ir taip ratu. Ir vėl, ir vėl.

Patį romaną ,,Akiniai nuo mėnulio'' Lukas pradėjo rašyti šiek tiek daugiau nei prieš metus, o jį įsigyti galima nuo šių metų vasario mėnesio. Įdomus faktas, jog autorius šią knygą išleido iš savų santaupų. Nors ir bandė susisiekti su įvairiomis leidyklomis, niekas nenorėjo finansuoti niekieno nežinomo autoriaus knygos, o dar aštuoniolikmečio! Tad Lukas viską finansavo pinigais, taupytais nuo vaikystės - nors jis nežinojo, kam juos taupo, tapęs pilnamečiu suvokė, jog tai yra tinkama investicija.

Nuo tada, kai jis pradėjo kalbėti apie knygos išleidimą ir galų gale ją išleido, autorius surinko daug savo gerbėjų socialiniuose tinkluose, kuriuose vaikinas toliau kelia įvairias mintis ar akimirkas iš asmeninio gyvenimo.

Romanas ,,Akiniai nuo mėnulio''

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lukas petrauskas akiniai nuo mėnulio“Pagrindinis knygos veiksmas sukasi apie vyrą Basteiną, kuris gyvena sau ir absoliučiai nereaguoja į aplinkos peršamas taisykles - jis tiki, jog gyventi reikia taip, lyg kiekviena diena yra paskutinė. Basteinui nesunkiai sekasi laikytis šio gyvenimo moto - jis kekvieną dieną lytiniais santykiais užsiima vis su kita mergina, į šį ratą įtraukdamas tiek alkoholį, tiek narkotines medžiagas. Nors perskaičius tokį pagrindinio veikėjo aprašymą man, kaip moteriškos lyties atstovei, kyla nepasitenkinimo jausmai, autorius tokias mintis pasistengia išvaikyti jau knygos pradžioje atskleisdamas, jog Basteinas taip elgtis pradėjo po  nepavydėtino nutikimo, susijusio su sveikata. Kas nutiko jaunam vaikinui, jog dabar jis pasiryžęs daryti bet ką, netgi prarasti savo draugus, jog bent valandai pamirštų žiaurią realybę?

Kaip priešpriešą Basteinui autorius pateikia geriausią vaikino draugą Greisoną, kuris dirba psichoterapeutu, kiekvieną dieną grįžta namo pas mylimą žmoną Naomi ir iš pažiūros gyvena paprastą, kasdienišką gyvenimą. Tačiau net ir šio ,,šventojo'' veikėjo gyvenime pasitaiko nuosmukių, kuriems Greisonas nesugeba pasipriešinti...

Visas knygos siužetas daugausia paremtas šių dviejų vyrų gyvenimu bei pinamas kartu su sutiktais žmonėmis. Nagrinėjamos jų kasdienės gyvenimo situacijos ir išskirtiniai įvykiai, ir nors visas knygos veiksmas vyksta Prahoje, supranti, jog su tuo susiduria daug žmonių visame pasaulyje.

,,Ką reiškia bergdžiai leisti laiką? Verslininkui valandą spoksoti į vieną tašką atrodo beprasmiškas laiko švaistymas, o vienuoliui - palaima. Verslininko gyvenimo prasmė - plėsti verslą ir uždirbti kuo daugiau pinigų, o vienuolio - gyventi dvasiškai laimingą gyvenimą. Kuris teisus? Nė vienas. Kuris teisesnis? Nė vienas. Kokią gyvenimo prasmę pasirenki, tokią prasmę gyvenimas ir įgyja. "

Tad kas yra tas gyvenimas? Nežinau, ar autorius būtent tokį klausimą ir norėjo pasėti skaitytojo galvoje, bet aš apie tai galvojau visą laiką, kol skaičiau šią knygą.

O skaitymo procesas vyko ganėtinai sklandžiai ir lengvai - nors knyga pagal savo šrifto dydį yra ganėtinai stora, laikas neprailgsta, nes siužetas vystomas gana paprastai. Dažniausiai veiksmas pasakojamas pirmuoju asmeniu, tad tiems, kuriems patinka žinoti, ką galvoja veikėjas, šis knygos ypatumas romane ,,Akiniai nuo mėnulio" taip pat patiks.

Jeigu klaustumėte mano asmeninės nuomonės, knyga paliko dvejopus jausmus. Jeigu esate toks žmogus, kaip ir aš, kuris mėgsta kokybišką literatūrą su kvapą gniaužiančiu siužetu, daug gerų minčių, šis romanas jums gali pasirodyti kiek per lengvas skaitinys. Kita vertus, nors pirmoje knygos dalyje buvo sunku įsivažiuoti, Lukas Petrauskas antrojoje knygos dalyje visiškai mane nustebino ir knyga iš tiesų paliko gerą įspūdį - buvo ir gerų minčių, idėjų, o ir pats siužetas įgavo šiek tiek daugiau žavesio. Sakyčiau, netgi nustebino! Tad ta nuomonė dėl to ir yra dvejopa - buvo sunku įsivažiuoti, bet pabaigoje nenorėjau, jog knyga baigtųsi taip greitai tada, kai, rodos, dar niekas neaišku...

Autorius kalbėdamas apie knygą žadėjo, jog ją skaitydami patirsime pačias įvairiausias emocijas - tiek džiaugsmą, tiek liūdesį... Negaliu su tuo nesutikti - iš tiesų, nors knygos veikėjai bei jų sprendimai man nėra priimtini, dėl tam tikrų siužeto nuokrypių man tikrai buvo ir smagu, ir labai labai liūdna už šiuos veikėjus...

,,Lengviau jau tikėti, kad esate beviltiška kirmėlė, pasmerkta dusti mėšlo krūvoje, nei šlykštus vikšras, kuriam paprasčiausiai reikia šiek tiek maisto, kad taptų citrusiniu drugeliu, Maistą kirmėlei atstoja mąstymas bei kryptinga veikla, o ne aklas akmens spardymas, tikintis, kad viskas ims ir pasikeis."

Tiesa, privalau paminėti, jog aš asmeniškai šios knygos nerekomenduočiau jaunesniems negu 16 metų paaugliams. Pirmas dalykas, manau, kad knygoje aprašomos problemos ir apskritai pati idėja itin jauniems paaugliams yra absoliučiai neaktuali, tad knyga nepadarytų tokio poveikio, koks jis iš tiesų turėtų būti. Kitas dalykas, knygos didžiojoje dalyje viskas rašoma per erotinę prizmę, t.y. itin atvirai pasakojamos Basteino bei kitų žmonių intymaus gyvenimo detalės, tad savo ruožtu turiu pasakyti, jog jauni paaugliai šią knygą turėtų skaityti tik tada, kai sulauks brandesnio amžiaus.

"Norėčiau būti upe. Kas nors sviedžia akmenį, o tu taikiai jį priimi ir teki toliau. Kai jie spjaudo nuo tilto, vaizduodamiesi esą aukščiau, tu rūpestingai išsklaidai menką putų rutulėlį nepalikdamas pėdsako ir bėgi pirmyn, Niekada neatsigręži. Jei nori per tave pereiti, bando palaužti išsemiant, o to padaryti neįmanoma. Tenka statyti tiltus."

Galiu pasakyti, jog knyga iš tiesų mane palietė. Labai kritiškai vertinti neišeina, nes iš galvos niekaip neiškrenta tas faktas, jog šios knygos autorius šiuo metu dar tik abiturientas. Galbūt norėtųsi mažiau puslapių apie seksą, kuriuose kalbama tas pats per tą patį (dėl to ši knyga man priminė ,,Penkiasdešimt pilkų atspalvių" - kartais tiesiog nesupranti, kodėl viskas statoma ant seksualinių dalykų), tačiau tai nesutrukdė pagauti ir pagrindinę knygos mintį. Ji iš tikrųjų man patiko, o užvertusi paskutinį knygos puslapį dar kartą suvokiau gyvenimo trapumą.

Tokia būtų mano nuomonė. Galbūt kažkas jau esate skaitę Luko Petrausko romaną ,,Akiniai nuo mėnulio"? Komentaruose būtinai pasidalinkite savo įžvalgomis!

2017 m. gegužės 22 d., pirmadienis

JOJO MOYES ,,Mergina, kurią palikai''


Dvi istorijos, kurias skiria beveik šimtas metų. Dvi merginos, kurios prarado savo gyvenimo vyrus. Bet abi yra pasirengusios rizikuoti viskuo, kad susigrąžintų, tai kas brangiausia... 

1916 metai. Sofi vyras dailininkas Eduardas išvyksta į frontą. Merginai jį primena tik paveikslas, kuriame vyras nupiešė pačią Sofi. Į Prancūzijos kaimelį, kuriame gyvena Sofi, atvyksta vokiečiai. Ji su seserimi ir broliu gyvena tėvų name, kuris seniau buvo viešbutis, pavadinimu ,,Raudonasis gaidys''. Moterys yra priverčiamos gaminti maistą vokiečių kareiviams, kai visoje Prancūzijoje siaučia badas. Karių vadas Komandant netyčia pamato paveikslą, kuris priverčia smarkiau plakti karininko širdį. Lyg netyčia jis kaskart vis ilgiau užsibūna viešbutyje, stebi paveikslą ir net ima bendrauti su Sofi. Tuo tarpu ji nustoja gauti laiškus iš savo vyro Eduardo. Baimindamasi, kad jam kas nors nutiko ir gavusi žinių apie žiaurias koncentracijos stovyklas, Sofi galvoje gimsta pats pavojingiausias planas, kuriuo ji rizikuoja viskuo: šeima, garbe ir net gyvybe.

Po beveik šimto metų, Sofi paveikslas kabo ant sienos garsaus inžinieriaus namuose. ,,Mergina, kurią palikai''. Taip užrašyta kitoje piešinio pusėje. Taip jaučiasi ir Livė, kurios vyras mirė prieš keturis metus. Moteris bando gyventi toliau, bet vyro šmėkla tarsi negali paleisti jos. Tik visai atsitiktinai susipažinusi su Polu, Livė ima jausti gyvenimo džiaugsmą. Ir pakviečia jį į savo namus. Bet ten Polas išvysta paveikslą. Tą patį, kurį jo per karą pagrobtų meno kūrinių paieškos firma yra gavusi užklausą surasti. Bet Livei tas paveikslas yra tartum mirusio vyro prisiminimas, ir ji pasiruošusi paaukoti viską, kad išsaugotų piešinį. Teismo proceso eigoje ji sužino visą audringą paveikslo istoriją ir pasiryžta įklimpti į milijonines skolas, kad išsaugotų Sofi atminimą...

Dar viena meistriška J. Moyes istorija, kurioje atsispindi Pirmojo pasaulinio karo realybė ir praradimo skausmas. Moterys, kurias skiria šimtmetis, bet vienija ryžtas ir drąsa tiesiog užburia skaitytoją. Istorija pilna veiksmo, nuotykių ir kiekviename puslapyje laukiančių netikėtumų. Veikėjai gyvi ir spalvingi, pati istorijos idėja originali ir paliekanti gilų įspūdį. Duočiau 10/10, nes dar ilgai negalėjau pamiršti šios istorijos, o kiekvienas skyrius vertė ir juoktis, ir verkti, ir pykti, ir džiaugtis.

Geriausiai J. Moyes yra žinoma kaip ,,Aš prieš tave'' autorė. Bet man asmeniškai ši istorija tikrai gali varžytis su šiuo romanu.

Pirma dalis iš Pirmojo pasaulinio karo metų baigiasi labai mįslingai. Gana ilgai kamuoja klausimai: ,,Kas nutiko Sofi?'', ,,Kaip paveikslas atsidūrė pas Livę?'', ,,Ar Komandant pavogė paveikslą iš Sofi namų?'', ,,Ar Eduardas gyvas?'' ...

Pirmoji dalis baigiasi palikdama daugybę klausimų. Sofi ir paveikslo likimas neaiškus. Taip pat ir jos vyro bei sesers. Paaukojusi laisvę ir garbę, Sofi įgyvendina savo planą. Bet tuo ji praranda viską: reputaciją, šeimos ir draugų pasitikėjimą...

., O, Sofi, - prieš užmigdama išgirdau ją murmant.
Ir jau tada supratau, kokią nelaimę mums visiems užtraukiau.
-Ką tu padarei...''

,,- Oreljenai, dabar esi namų šeimininkas. Kol manęs nebus, turi visais rūpintis, - prašnekau, bet jis mane nutraukė.
-Tai tavo kaltė, - prapliupo jis, - žinau, ką padarei! Žinau, ką veikei su tuo vokiečiu!''

,,Tada kažkas į mane spjovė ir ant savo rankovės aš pamačiau nusidriekusią ploną šlykščią seilių giją.''

Ilgai mąsčiau, ar Sofi derėjo taip elgtis, taip rizikuoti. Ji taip naiviai pasitikėjo vokiečiu, nežinau ar taip elgčiausi jos vietoje, bet turbūt dėl mylimo žmogaus gali daug ką paaukoti. Taip nutiko ir Livei, kuri nenorėjo paleisti mirusio vyro atminimo ir pasiryžo net įkeisti namą, kurį jai pastatė vyras vardan paveikslo. Nežinau ar verta taip prisirišti prie daiktų ir žmonių, kad jie stabdytų tavo gyvenimą ir neleistų judėti toliau. Žaviuosi šios autorės talentu užvirti košę ten, kur jau atrodo negali būti blogiau ir tada viską labai logiškai ir laimingai išspręsti.

,,Livė pakelia akis į priešais lovą kabantį portretą ir pamato į ją žvelgiančią jaunąją Sofi Lefevr, nušviestą blyškios lempos šviesos.''

,,Norėtų pasiguosti MO, kad dabar apie jos bylą laikraščiuose rašomą kiekvieną dieną, kad jo  vardas ten tiek išlinksniuotas, jog pamačiusi beveik nieko nejaučia. Visuose straipsniuose būtinai minimi žodžiai ,,vagystė'', ,,sąžiningumas'', ir ,,nusikaltimas''. Livė norėtų pasakyti, kad nebėgioja, nes kvartalo pakraštyje jos laukė vyras - vien tam, kad apspjautų.''

Žemiausias taškas, kurį abi moterys buvo pasiekusios,jog aplinkiniai net apspjovė jas, taip parodydami, jog šlykštisi jomis. Viena, prarado garbę dėl to, kad už viską labiau troško surasti savo vyrą, o kita, kad kovojo už savo mylimojo atminimą. Tikrai rekomenduoju paskaityti mėgstančioms istorinius romanus, galbūt ir detektyvus ir šiaip gerus romanus merginoms. Jeigu jau skaitėte, komentuokite savo nuomonę!



2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis

18:00:00 8

Keisčiausios pasaulio profesijos

Šiame dideliame pasaulyje galima išvysti labai daug ko neregėto, negirdėto ar keisto. O tokių dalykų yra daug ir įvairių. Bet ar kada pagalvojai, kokios yra keisčiausios profesijos, bandei jas įsivaizduoti? Būtent apie tai noriu su tavimi pasidalinti.

LOVŲ ŠILDYTOJAS
home, bedroom, and room image
Nežinau kaip tu, bet aš, kai išgirdau šios profesijos pavadinimą, pagalvojau ,,tikriausiai vėl koks kiniečių atradimas, sensacija." Tačiau smarkiai klydau. Šis pavadinimas - darbo, kuriame žmonės atsigula į lovą su specialiais kostiumais ir ją šildo viešbučio klientams.
 Po 2010 - ais metais atlikto tyrimo Londone, įrodyta, jog dauguma žmonių po šios paslaugos liko patenkinti ir mielai atsigultų į šiltą lovą. Ar tu taip pat išbandytum tai?

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „clean icon“PAGALBININKAS PO PAGIRIŲ

Amerikoje, Marcas Simonsas dirbdamas paprastu valytoju sugalvojo idėją kaip padėti žmonėms ir tuo pačiu užsidirbti daugiau pinigų. Jo idėja buvo tokia: sutvarkyti namus po vakarėlio ir pagaminti pusryčius, jei sveikata tą rytą to daryti neleidžia. Viso šio malonumo kaina - 20 dolerių už vieną kambarį. Įsivaizduok. Šėlsti visą naktį, ankstų rytą be jokio vargo, o namai atrodo lyg karo nunešti. Tuomet atvyksta žmogus, sumoki jam 20 dolerių ir švara tokia, lyg jokio vakarėlio nebūta. Ar gi nešaunu?

DABARTINIAI STEBUKLADARIAI?

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „dreams“Štai taip drąsiai save vadina žmonės, pildantys kitų svajones. Skamba turbūt neįtikėtinai. Tačiau yra nemenka problema: ši didžiulė paslauga kainuoja minimum 150 tūkstančių dolerių. Sumokėję šią sumą Čikagos ofisui, tam tikriems darbuotojams, jūsų svajonės bus paverstos realybe net ir jei atrodo, jog tai neįmanoma.

animal, cow, and cute imageKARVIŲ PEDIKIŪRININKAS IR SMEGENŲ IŠEMĖJAS

Ši profesija daugiausiai paplitusi Europos elitinėse karvių fermose. Dėl problemų su kojomis blogėja karvių sveikata, dauginimasis. Todėl pedikiūrininkai atsakingi už kanopų būseną, formą. O smegenų išėmėjų pareiga dirbti skerdykloje ir prižiūrėti, jog užmuštų karvių smegenys būtų nepriekaištingai išimtos iš kaukolės ir galėtų jas pateikti restoranuose.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „wc ženklas“TUALETŲ GIDAI

Kad ir kaip skambėtų nepatraukliai, tačiau ši profesija labai pasiteisino didelėse šalyse kaip Kinija. Raudonu raiščiu ant rankos, šie profesijos žmonės išsiskiria iš kitų ir taip aplinkiniai supranta, jog čia tie žmonės, kurie pasako kelią iki artimiausio tualeto. Taip, tu puikiai supratai. Šie žmonės parodo artimiausią kelią iki tualeto, o paslauga kainuoja 3 JAV centus. Atrodo gal ir juokingai, tačiau pripažinkime, kad dideliuose miestuose tikrai visai praverčianti paslauga.

VANDENS KALNELIŲ TESTUOTOJAS

Tommy Lynchui, iš Britanijos, dirbančiam kelionių agentūroje ,,First choise" tenka tikriausiai vienos iš smagiausių pareigų. Ogi jis važinėja po įvairius vandens parkus ir išbando vandens pramogų parko kalnelius tam, jog šio parko lankytojus džiugintų siūlomi malonumai.
Savo darbą vaikinas apibūdina kaip patį geriausią. Visai lengvai galima patikėti, kai tavo visas darbas - nusileidinėti atrakcionais.

O kokią profesiją iš šių visų pasirinktum tu? 



2017 m. gegužės 6 d., šeštadienis

13:27:00 2

Dainuojamoji poezija - lyriškiausias muzikos žanras


Romantiškam, jausmingam ir lyriškam muzikos žanrui, dainuojamajai poezijai, nesunku užkariauti žmonių širdis. Greičiausiai esi girdėjusi bent vieną šio žanro dainą jaukiais vakarais prie laužo klausydama gitaros muzikos, arba gatvėje matydama gitara skambinantį jaunuolį, arba bet kur kitur. Papurtei galvą, nes apie tokią muziką net nesi girdėjusi ir nesupranti, apie ką kalbu? Skaityk toliau ir sužinok apie šį žanrą daugiau - galbūt jis sužavės ir tave?

Kas yra dainuojamoji poezija?
Dainuojamoji poezija - muzikos žanras, kuriam priklausančių dainų svarbiausiu akcentu laikomi žodžiai (dažnai naudojami poezijos kūriniai), o ne muzika, nes norima eiles perteikti kuo jautriau ir emocionaliau. Muzika kuriama pagal žodžius, dažniausiai atliekama gitara, fortepijonu, liutnia arba smuiku. Žanras labiausiai paplitęs Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Dainininkai, atliekantys šio tipo dainas, vadinami bardais.

Istorija
Dainuojamoji poezija Lietuvoje pradėjo gyvuoti jau nuo devyniolikto amžiaus, kai tuometiniai garsūs poetai A. Strazdas, A. Vienažindys, A. Baranauskas savo eiles dainuodavo. Yra ir kitų šio žanro ištakų - teatrai, smuklės, kavinės, kuriuose būdavo atliekamos užstalės dainos. XX a. aštuntajame dešimtmetyje tokia muzika išpopuliarėjo tarp paauglių, norinčių dainuoti, groti gitaromis ir tokiu būdu išreiškti save. Jiems įtaką darė to meto žymios, tokios kaip „The Beatles“. Laikui bėgant atsirado vis daugiau bardų, muzikos žanras išplito po Lietuvą.

Bardai Lietuvoje

Vytautas Kernagis
„Muzika man tikrai nerūpėjo tol, kol atėjo laikas patikti. Buvau žvairas, vienas akinių stiklas nepermatomas... Na kas į mane tokį galėjo žiūrėti?! Supratau, kad muzikuodamas galiu tapti įdomus. Bitlų laikai... Atrodė viskas paprasta: paimi gitarą, groji, merginos alpsta... Ilgi plaukai, platėjančios kelnės... Vieną dieną supratau, kad muzika skirta ne tik šokiams ir „mergičkoms kabinti".“

Pats žinomiausias šio muzikos žanro atlikėjas ir pradininkas. Vytautas Kernagis ne tik dainavo - jis daugiau nei keturiasdešimt metų rašė scenarijus, režisavo ir vedė renginius bei televizijos laidas, vaidino. Jo sėkmė prasidėjo režisieriui A. Araminui pristačius naują filmą „Mažoji išpažintis“,  kuriame pagrindinį vaidmenį atlikęs V. Kernagis labai išpopuliarėjo. Legendinis dainininkas ir aktorius mirė nuo vėžio 2008 m.



Saulius Mykolaitis
„Noriu žiūrėti į priekį – tegul aš svajonėse kuriuosi savo teatrą, tegul kiekvienas žmogus svajonėse susikuria savo teatrą“

Sauliaus vaikystė nebuvo lengva - jo tėvai mirė, kai jis buvo nedidelis, todėl buvo užaugintas dviejų vyresnių brolių. Pirmąją gitarą gavo būdamas septynerių, o kurti dainas ir dainuoti pradėjo dar mokykloje. Studijavo muzikos akademijoje, bet vėliau perėjo į aktorystę. Per visą teatro karjerą įkūnijo daugiau nei dvidešimt vaidmenų, taip pat spektaklius režisavo. Aktorystę derino su muzikine kūryba - yra parašęs muziką šešiems spektakliams. Savo gyvenimą baigė tragiškai - jautrios sielos dainininkas ir aktorius pasirinko savižudybę, kurios priežastis nėra žinoma.


Ieva Narkutė (scen. pseudonimas „Jieva“)
„Aš tik mergaitė, kuriai labai patinka dainuoti“.

Merginos mama - muzikos teoretikė, o tėtis - chorvedys, todėl I. Narkutė nuo pat mažens buvo apsupta muzikos. Kurti pradėjo būdama keturiolikos, turėjo grupę. Atlikėja teigia, jog net nepastebėjo, kaip jos pomėgis dainuoti išaugo į kažką rimtesnio. Lietuvoje labiausiai išpopuliarėjo parašiusi dainą „Raudoni vakarai“.
Ieva studijavo psichologiją, šiuo metu yra ištekėjusi už savo mylimojo kariškio Mindaugo Šeduikio.



Dainuojamoji poezija kartu su bundančiu pavasariu sukuria harmoniją ir ramybę viduje. Ar radai jai vietos bent visai mažyčiame, slaptame širdies kampelyje?


2017 m. gegužės 3 d., trečiadienis

09:00:00 3

Knyga, kuri paliečia

Dar rugpjūčio mėnesį, tąkart numetusį knygą, kuri iš pirmo žvilgsnio nekėlė jokių ypatingų emocijų ir noro ją skaityti, galvojau, kuo papildyti jau gerokai aptuštėjusį savo skaitomų knygų sąrašą. Tačiau vis prisiminiau ją. Taip, iš pirmo žvilgsnio nekėlusi jokių emocijų, o jei ir kėlusi, tai tik neigiamas, į mano rankas atsidūrė Guy Champagne ‚,Aš buvau narkomanas‘‘ (knygą galite įsigyti arba tiesiog pasižiūrėti kaip ji atrodo čia).

''Meilė, nepažįstanti veidmainystės, akina mane nusilenkti tai slėpiningai moteriai, greta kurios randu naują gyvenimo būdą, tokį tolimą savo karštligiškai veiklai. Randu joje švelnumą, ramybę, mįsles - viliojančias, jaudinamas, nors kai kurios jų drasko man širdį.'' 

Iš pirmo žvilgsnio nedidukė, gan apiplyšusi, tačiau kaip niekad išsiskirianti savo žaliu atspalviu knyga, kaip jau minėjau pradžioje, nežadėjo nieko naujo. Pagalvojau, jog tai tik kažkas apie narkotikus. Dar vienas paprastas ir niekuo neįsimenantis skaitalas vakarui.. Tačiau.. Ramybės nedavė vis tas žodis.. NARKOTIKAI.

O ir knygos viršelis šaukte šaukė perskaityti ir sužinoti, kodėl gi žmogus tampa narkomanas. Juk, rodos, taip parašyta ant viršelio. Taip ir vadinosi knyga.
Atsivertusi kelis puslapius.. Nieko ypatingo nepastebėjau. Tik tai, jog.. Viskas prasideda nuo smalsumo. Aš noriu. Man buvo įdomu. Kodėl gi ne. Nu nebūk lūzeris, ką. Taip pasakytų šiuolaikinis jaunimas. Taip sakau ir aš. Ir jūs. Ir bet kas kitas. Bet kas, kam yra daugiau nei dešimt metų. Taip, realybė skaudina. Tik šįkart apie statistiką nenoriu kalbėti. Noriu kalbėti apie knygą.
Knygos turinys stiprus. Asmeniškai aš vertinčiau 8/10. Kodėl tik aštuoni? Atsakymas paprastas – man sunku įtikti. Tačiau, kad šiek tiek lengviau susipažintumėte su turiniu, noriu parodyti tai, kaip kūrinys aprašomas knygos nugarėlėje:

Prancūzų rašytojo Gi Šampanio romanas “Aš buvau narkomanas” (1967) paremtas tikrais įvykiais ir autentiškais veikėjais. Didelio Paryžiaus dienraščio sporto žurnalistas iš meilės narkomanei moteriai įklimpsta į narkotikų liūną. Ligonio būklė stumia jį nuolat ieškotis “peno”, o vėliau ir grumtis už sveikatą ir išsigelbėjimą. Romanas skamba kaip perspėjimas, kad kelio atgal gali ir nebūti.


Na.. O dabar apie tikrąjį turinį.

Knygoje pasakojama pačio autoriaus Guy Champagne biografija. Kaip supratau pati skaitydama, šioje knygoje jis aprašė tai, kaip jautėsi po kiekvienos dozės (dažniausiai svaigindamasis opijumi). Kaip vienas žmogus gali tave pakeisti amžiams. Ir kaip amžius gali atrodyti lyg diena. Ir atvirkščiai. 

Kur dar būtų galima ieškoti knygų šiomis temomis
Arba tiesiog.. 
Ką siūlyčiau perskaityti:
  • Melvin Burgess "Heroinas" 
  • Guy Champagne "Aš buvau narkomanas" 
  • I. welsh "Traukinių žymėjimas" 
  • Ch. Aitmatovas "Esafotas" 
  • V.Blažytė "Geltona pieva" 
  • Jorge Gomez Soto "Įsikibęs į orą" 
  • Beborah Spungen "Nenoriu tokio gyvenimo" 
  • K.Kaukas "Musei geriau" 
  • -"- "Musei vis dar geriau" 
  • Radekas Johnas "Memento" 
  • Gomez Soto "Įsikibęs i orą" 

Tačiau.. Tegul skaitymas telieka skaitymu. O domėjimasis - tik teorinėmis žiniomis, kurios tik praplės Jūsų akiratį. 

O ar patys skaitote tokio pobūdžio kitas? O galbūt turi draugų/pažįstamų, kurie ne tik skaito, o ir ''žino'' ką tai reiškia?


2017 m. gegužės 2 d., antradienis

19:35:00 2

TD mėnesio programėlė

Atėjus dar vienam pavasario mėnesiui, skubu su tavimi pasidalinti dar viena programėle iš google ,,Play" parduotuvės, kurią gali rasti savo išmaniajame telefone.

DIY Ideas

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „DIY ideas app“

Viena programėlė, tačiau tūkstančiai įvairių minčių, ką gali pasidaryti pati. Didžiausias pliusas yra tas, jog visi paveiksliukai su idėjomis suskirstyti į 8 - ias kategorijas. Tad noriu papasakoti, ką gali rasti tose kategorijose ir kodėl verta.
  • Arts & Crafts paveiksliukuose pateikti darbeliai labai tinka papuošti kambario sienas ar stalą, komodą. Siūloma nuo įvairiausių statulėlių, vazelių, girliandų iki paveikslų, indelių ar visai mergaitiškų dalykų.
  • Lifehacks. Na, jau vien iš pavadinimo galima suprasti, kad kategorija skirta gyvenimo palengvinimui. Ir kalbu ne vien apie buitį, bet ir apie įvairias grožio smulkmenas, kurios tikrai palengvės. 
  • Home decor pasitinka su spalvotomis interjero dekoracijomis. Paprasta, žavu, miela, jauku ir visai nesudėtinga atlikti.
  • Food - tai begalė idėjų su maisto idėjomis. Tačiau tai daugiausiai užkandžiai ar smagūs paveiksliukai iš maisto produktų, į kuriuos labiau norisi pažiūrėti nei jais pasinaudoti virtuvėje.
  • Fashion pasitinka su patarimais, kaip visai paprastus džinsus paversti patraukliais šortais arba kaip pasigaminti aksesuarus, ar kitaip panaudoti drabužius, kuriuos ketini išmesti.
  • Gardening. Juokaujant galėčiau pasakyti ,,viskas sodui", nes galima rasti, kaip paprastai papuoštį sodą ar ką naudingo jame padaryti, kad atrodytų visai kaip iš žurnalo. 
  • Beauty & health, o tai kaip sakoma mergaitėms. Nes jos čia gali rasti ir patarimų makiažui, plaukams, nagų dailei ar kaip prižiūrėti kai kurias priemones. 
  • Others. O čia pateikti DIY, kurie nelabai susiję su praeitais skyriais, tačiau dekoracijos ir kitokie pagražinimai, mano manymu, patys originaliausi ir tikrai verti dėmesio.
Programa gal ir nėra ypatinga, tačiau smagu viską apžiūrėti. Aišku, yra tokių DIY, kurie matyti ir jau nebenustebins. Bet turint laiko ir pasisemti vienokių ar kitokių minčių tikrai verta ir naudinga.

Kviečiu išbandyti DIY Ideas ir nuomone pasidalinti komentaruose!


2017 m. gegužės 1 d., pirmadienis

Erin Watt „Popierinė princesė“

Knygos – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Jos vis vilioja mus savo įvairiaspalviais viršeliais, įdomiais aprašymais ir rekomendacijomis. Paėmiau ir aš į rankas vieną tokią knygą ir tikrai nenusivyliau! Todėl šiandien pristatau jums Erin Watt „Popierinę princesę“, kurią nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti ir jums. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „erin watt paper princess“

Apie autores:

Erin Watt – neįprastas duetas, tai dvi rašytojos pasislėpusios po vienu slapyvardžiu. Viena jų Jen Frederick labiausiai žinoma dėl knygų serijų „Gridiron“ ir „Woodlands“, o antroji Elle Kennedy pagarsėjusi serijomis „Off-Campus“ ir „Out of Uniform“, deja, bet nei viena iš šių serijų knyga nėra išversta į Lietuvių kalbą.

Taigi, dvi autorės ir viena knyga. Kaip pačios autorės sako, joms kartu rašyti šią knygą buvo vienas malonumas, nes jos abi yra gana panašaus charakterio, abi turi gerą humoro jausmą, todėl dėl knygos puikiai sutarė. Tikriausiai kyla klausimas, kaip pasidalino knygos rašymą? Ogi visai paprastai, viena parašo 2000 žodžių, tada persiunčia kitai ir kita parašo kitus 2000 žodžių, taip tęsėsi kol parašė visą knygą.


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „popierine princese“Knygos anotacija:

Iš skurdžių namų ir valstybinių mokyklų į pietinės pakrantės dvarus ir turtingų žmonių bendruomenes patekusi mergina stengiasi būti ištikima sau.
Ela Harper yra ta, kuri išgyvena. Kartu su nenuspėjama mama, ji visą gyvenimą kraustėsi iš vieno miesto į kitą vos sudurdama galą su galu ir tikėdamasi, kad vieną dieną vargai baigsis. Po motinos mirties Ela lieka vienui viena.
Viena, kol jos nesuranda Kalamas Karalius. Šis žmogus ištraukia Elą iš skurdo ir atsiveža į savo prabangų dvarą, kur gyvena penki jo sūnūs, ir jie jos nekenčia. Kiekvienas Karaliaus sūnus žavesnis už kitą, tačiau nė vienas nėra toks patrauklus kaip Ridas, vaikinas, kuris pasiryžęs grąžinti Elą į lūšnyną, iš kurio ji atkeliavo.
Ridas jos nenori ir sako, kad Elai tarp Karalių - ne vieta.
Galbūt jis teisus.
Turtas. Perteklius. Apgaulė. Elai neteko patirti nieko panašaus, bet jei ji nori išgyventi Karalių rūmuose, turi pradėti pati leisti karališkuosius įsakymus.

Dėmesio. Knyga skirta nuo 16 metų. 

Apie knygą:

Galbūt jums, kaip ir man, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad ši knyga yra distopinė, deja, bet turiu jus nuvilti, o gal pradžiuginti, ši knyga nėra distopinė. Tai romantinė knyga, kurioje pagrindinė veikėja Ela kovoja už vietą po saule. Ela neturi nieko, jos mama mirė, o tėvo niekada nėra mačiusi gyvenime, tad jai pačiai tenka išlaikyti save, o kad tai padarytų, ji dirba kelis darbus. Vienas iš jų yra labai nemalonus, Ela dirba šokėja viename striptizo klube. Vieną dieną į jos gyvenimą įsiveržia Kalamas Karalius ir pareiškia, kad jis yra jos globėjas. Elos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis: iš striptizo klubo ji atsiduria prabangiame dvare, kuriame jos laukia net 5 Kalamo sūnūs, pasiruošę jos gyvenimą paversti pragaru.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „erin watt paper princess“
Ela su Kalamu sudaro sandėrį, kiekvieną mėnesį pragyventą dvare ji gauna nustatytą sumą pinigų, ji lanko prestižinę mokyklą ir, žinoma, tampa visaverte Karaliaus šeimos nare. Viskas galbūt būtų paprasta, bet visi 5 sūnūs jos nemėgsta, jie bet kokia kaina bando jai pakenkti ir priversti ją išvykti iš jų namų. Ela nėra paprasta mergina, gyvenime ji patyrusi ir šilto ir šalto, todėl moka tvarkytis su iškilusiomis problemomis, bet vienos, deja, niekaip nepavyksta išspręsti. Tai - gražuolis sūnus Ridas, vis drumsčiantis Elos gyvenimą savo blogais darbais ir nepaaiškinama trauka. Ar pavyks Elai atsispirti Rido kerams ir išgyventi dar vieną dieną dvare, kuriame jos niekas nemėgsta? 

Rekomendacija:


Knyga labai patiko! Nors, atrodo, siužetas nėra kažkoks labai įtraukiantis, bet knyga įtraukė. Galbūt savo paprastumu, galbūt gyvenimiška situacija, tiksliai nežinau, bet buvo labai smagu pasinerti į paprastą mokyklos gyvenimą, meilę ir pripažinimą. Jei norite paprastos, bet neįprastos knygos kviečiu paiimti į rankas „Popierinę princesę“, manau nenusivilsite. 

2017 m. balandžio 29 d., šeštadienis

Antanas Vienažindys. Kunigo meilės istorija




Poetas, kunigas ir šviesios atminties žmogus, Antanas Vienažindys, gimė prieš beveik šimtą septyniasdešimt metų, bet Lietuvoms žmonėms, o ypač Laižuvos gyventojams, jis vis dar ryškus prisiminimuose. Per savo nelabai ilgą gyvenimą (mirė sulaukęs 50 metų) A. Vienažindys perėjo ir šalto ir karšto, mylėjo ir verkė, buvo engiamas net vyskupo, sunkiai sirgo ir visą gyvenimą buvo draskomas nelaimingos meilės skausmo. Gal tai ir paskatino kunigą pradėti rašyti eiles,
kurių dalis yra virtę dainomis. Taigi, koks buvo Antano Vienažindžio gyvenimas?

1841 metais rugsėjo 26 dieną Anapolyje pasaulį išvydo berniukas. Antanas gimė Plioterių dvare. Poetas anksti neteko tėvo, bet motina buvo dar jauna, tad netruko susirasti antro vyro. Patėvis buvo turtingas, todėl sugebėjo į mokslus išleisti visus keturis vaikus: tris svetimus ir vieną savo. Baigęs gimnaziją, Vienažindys įstojo ir baigė Žemaičių kunigų seminariją. 1865 metų vasarį jį į kunigus įšventino pats Motiejus Valančius. Bet kažin kaip būtų buvę su ta kunigyste, jeigu ne 1863 metų sukilimas...

Jaunas, gražus, išsilavinęs Antas Vienažindys įsimylėjo. Septyniolikmetę žavią merginą Rožę. Bet vos prasidėjusiai meilei buvo lemta baigtis. Kai Rožės tėvas ir broliai dalyvavo 1863 metų sukilime, rusų valdžia ištrėmė visą šeimą, kartu su Rože, į Sibirą, Samarą. Iš ten Rožė nebegrįžo. Prislėgtas netekties skausmo, Vienažindys ieškojo paguodos tikėjime bei pradėdamas kurti į liaudies dainas panašius eilėraščius. Rožė tapo jo kūrybos mūza. Tai ypač aiškiai atsispindi vienoje jo dainoje-eilėraštyje: ,,O Samaroj rožėm žydi/ Vien tik skausmas mylimos/ Kryžiai debesis palydi/ Į tą šalį be dainos/''
Visą dainą, pavadinimu ,,Vienažindžio Lietuva" ir atliekamą kun. E. Arnačiaus, galie rasti čia: https://www.youtube.com/watch?v=OZ10cNHZBtI (Tikrai rekomenduoju paklausyti).

Poetas kūrė ne tik liūdnas ir ašarą nubraukti verčiančias dainas - eilėraščius. Vienažindis rašė ir visai linksmus eilėraščius, tik kiek mažiau. Vienas iš jų - puikiai žinomas, jau daina virtęs kūrinys, atliekamas V. Kernagio, pavadinimu ,,Linksminkimos''.


Kunigas A. Vienažindys buvo labai artimas su parapijiečiais, bendravo su jais, buvo labai žingeidus, švietėsi. Tuo jis ne itin įtiko Bažnytinei valdžiai, todėl buvo nuolat mėtomas iš vienos parapijos į kitą, vis atokesnę ir tolimesnę. Galiausiai buvo paliktas prie pat Latvijos sienos esančioje Laižuvos parapijoje. Žmonės jį greitai pamilo, šviesus jo atminimas kaimelyje yra išlikęs iki šių dienų.

Visą gyvenimą poetas eilėmis išliejo savo jausmus ir sunkią dalią: nelaiminga meilė, nemėgstamas valdžios, mėtomas, nerandantis ramybės. Sklinda gandai, jog kunigų seminarijoje, A. Vienažindys įlysdavo į spintą, kur buvo laikomi kunigų drabužiai ir joje kurdavo eiles, išliedavo savo skausmą, paslapčia verkdavo ir išėjo iš jos išsinešdavo ir po naują eilėraštį.

Būdamas apie 40-ies, kunigas pradėjo statyti naują bažnyčią. Ji buvo labai puošni, didinga ir erdvi. Deja, jai dar nebaigtai, poetas susirgo vėžiu. Visai silpnas Antanas Vienažindys jau negalėjo pakilti iš lovos, kai 1892 metų liepos 17-ąją vyko bažnyčios šventinimo apeigos. Sklinda legenda, jog poetas sukaupęs paskutines jėgas išsiropštė iš lovos, nusikebenojo iki bažnyčios ir pagaliau išvydęs ją nualpo, o paskui mirė po ten augusia liepa. Dabar po tuo medžiu yra pastatytas atminimo akmuo.

Labai gaila, bet per antrą pasaulinį karą bažnyčia buvo visiškai sugriauta. Bet dar yra likę žmonių, kurie savo akimis matė Vienažindžio bažnyčios didybę ir grožį. Po poeto mirties jo giminės sunaikino didžiąją dalį kunigo kūrybos, nenorėdami, jog rimto kunigo įvaizdį menkintų kažkokios paistalionės apie meilę. Bet išlikę eilėraščiai tikrai verti dėmesio. Kai kas vadina Vienažindį tilteliu tarp A. Baranausko ir Maironio, bet aš  manau, jog ši įspūdinga ir spalvinga asmenybė yra nusipelniusi atskiro puslapio lietuvių literatūroje.


2017 m. balandžio 28 d., penktadienis

TD penktadienio filmas: "Camp X - Ray"

Taigi, TD šį penktadienį siūlo naują penktadienio filmą, kuris ne tik įtrauks, bet ir tiesiog prikaustys jus prie kompiuterio ekranų, tai nenutrūkstančių emocijų filmas, sužavėjęs daugelį jį mačiusių. Juk laikas pasinerti į naujus nuotykius, o štai šį penktadienį pasinersime į kitokią jausmų sumaištį, nes šįkart ji vyks armijoje!

Riežisierius: Peter Sattler

Pavadinimas: Camp X - Ray

Aktoriai: Kristen Stewart, Peiman Moaadi, Mark Naji ir kiti..

Aprašymas: Eimė Kaul yra jauna mergina, gyvenanti mažame miestelyje, tačiau ji trokšta veikti ką nors prasmingiau, nei paprasčiausiai tūnoti namuose, ji nori nuveikti ką nors svarbaus. Taigi, Eimė įsidarbina armijoje ir yra nusiunčiama į stovyklą Deltą, kurioje ji dirbs apsaugoje. Darbas tikrai nėra lengviausias, kai ji turi prižiūrėti jos besąlygiškai nekenčiančius džihadistus, o ir būrio karininkai agresyvūs.. Nors ir darbas nėra geriausias, Eimė žino, kad turi laikytis. Bedirbdama ji užmezga draudžiamą draugystę su vienu iš kalinių. Tai yra dviejų žmonių istorija, kurioje jie yra visiškai skirtingose pusėse, jie bando kiek galėdami ieškoti būdų, kaip eiti per žiaurią Guantanamo padėtį. Taip bendraudami jie ypač parūpsta vienas kitam bei jaučia ryšį ir prieraišumą, kuris pakeis gyvenimus taip, kaip niekas nesitikėjo.

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=_1MDrwqjeGo

Taigi, šį filmą panorau pristatyti kaip penktadienio filmą, nes jis nėra tik šiaip pasižiūrėjimui, jis verčia nemenkai susimąstyti apie kitus žmones bei kiek gero ir žiauraus jiems galime padaryti. Tai šis tas naujo bei dar nematyto.


2017 m. balandžio 27 d., ketvirtadienis

Keisčiausi psichologiniai sutrikimai pasaulyje

Šiomis dienomis egzistuoja daugybė keistų psichologinių reiškinių, pradedant trumpais momentais ir baigiant sunkiomis ir komplikuotomis psichinėmis ligomis. Tačiau visi reiškiniai yra gerokai atsilikę nuo realybės ir kartais tampa sudėtinga patikėti, kad tokie išties egzistuoja. Šiame straipsnyje paaiškinsime ir supažindinsime su keletu iš jų.

ALISOS STEBUKLŲ ŠALYJE SINDROMAS

Šiuo sindromu sergantis žmogus mato aplink jį esančius objektus kaip mažesnius ar didesnius, nei yra iš tiesų. Sindromas įgavo vardą Lewis Carroll ("Alisos stebuklų šalyje" autoriaus) garbei, nes jis kentėjo nuo šio sutrikimo ir, manoma, kurdamas šią nuostabią vaikystėje pamėgtą istoriją, naudojosi nuosava patirtimi.

KOTARO SINDROMAS

Dar vadinamas "vaikščiojančio lavono sindromas". Sergantysis tiki, kad neturi vidinių organų, yra miręs ir neegzistuojantis. Dažniausiai tai pasireiškia sergantiems šizofrenija,

KAPGRO SINDROMAS

Sergantysis yra įsitikinęs, kad kažkas iš jo artimųjų buvo pakeistas... jo dvyniu! Šis sindromas dažniausiai kamuoja sergančiuosius šizofrenija, tačiau gali pasireikšti dėl smegenų pažeidimo ar silpnaprotystės.

EKBOMO SINDROMAS

Šis sindromas - tikrai ne vienas iš maloniausių. Sergantysis tiki, kad jo kūne yra apsigyvenę... parazitai. Dažniausiai žmogus pagalbos prašo pas dermatologą, bet ne psichologą. Brrrr....


SELF-CANNIBALISM SINDROMAS

Taip, pažodžiui tai išssiverčia į savęs-kanibalizmas, kas reiškia, kad sergantysis pradeda save žaloti. Dažniausiai pacientams pašalinami dantys, kad negalėtų kramtyti liežuvio, skruostų ir lūpų. Šis sindromas moteris aplenkia ir dažniau pasireiškia vyrams.


LYCANTROPHY SINDROMAS

Žmogus, kenčiantis nuo šio sindromo tiki, kad yra gyvūnas, ar bent jau yra transformavęsis į vieną iš jų. Šis sutrikimas yra skirstomas į daugelį dalių. Viena iš jų pasireiškia, kada pacientas tiki esantis karvė ar jautis ir gali būti pastebėtas ėdantis žolę ant keturių.


SYNESTHESIA SINDROMAS

Šis sindromas pasireiškia, kai tiesiogine to žodžio prasme susijungia du pojūčiai, pavyzdžiui, skonis ir klausa. Sergantieji turi galimybę iš šio sutrikimo išpešti visa kas geriausia ir sukuria nuostabiausius meno darbus. Ar žinojai, kad Lady Gaga turi šį sutrikimą?

Kuris iš šių sutrikimų Tau pasirodė pats keisčiausias?



2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Banšė

Banšė


"Jos riksmas toks baisus, kad mirsi iš baimės" - taip ją aprašo škotai bei airiai.

Kas toji banšė? Banšė - viena iš žymiausių būtybių keltų mitologijoje. Tai moteriška dvasia, kuri riksmu praneša apie mirtį. Banšės taip pat žinomos kaip raudų moterys. Jos žino, kada  kažkas miršta arba jau mirė.

Kaip ji atrodo? Sakoma, kad ji su ilgais plaukais, baltais, pilkais arba, galima išgirsti, žalios spalvos drabužius su pilku apsiaustu. Jos veidas išblyškęs ir su labai ryškiais įdubimais skruostuose.
Kai kur galima rasti informacijos, kad ji graži, liesa. Tačiau yra kūrinių, kurie sako, kad ji netokia.

Škotai pasakoja, kad ją galima pamatyti prie upių, ežerų ar pelkių. Ten ji skalbdama rūbus dainuoja liūdnas dainas apie laidotuves ar mirtis.

Dažniausiai  riksmas praneša apie mirtį, bet kartais jos riksmas būdavo  toks baisus, kad žmonės mirdavo tiesiog iš baimės, bet, manoma, kad klyksmą gali girdėti tiks tas, kurį  ji pasirinko norėdama įtraukti į  mirusiųjų pasaulį. Jeigu  mirti turėdavo labai garsus žmogus, pavyzdžiui, karalius, tada banšės riksmą girdėdavo visa tauta.

Serialo "Teen Wolf" mėgėjos, tikrai žino, kad aktorė Holland Roden vaidina banšę. Ji rėkdama pasako, kad kažkas mirė, kitaip sakant, praneša apie mirtį.

Kodėl apie banšes girdite pirmą kartą arba esate girdėję, bet nežinojote, kas tai? Tikriausiai todėl, kad ši mistinė būtybė yra kilusi iš keltų mitologijos ir jos labai gerai žinomos tik Škotams ir Airiams. Apie banšes nėra daug informacijos lietuviškuose ar angliškuose internetiniuose puslapiuose, nes ši mistinė būtybė aprašoma tik airių ar škotų knygose.

Ką galvojate  jūs? Ar tikite mistiniais dalykais? Ar domitės mitologija ir legendomis? 




2017 m. balandžio 25 d., antradienis

08:00:00 2

Vaivorykštės spalvų psichologija

Vaivorykštė visus apdovanoja gražiais vaizdais po lietaus ir šviečiančios saulės. Priverčia fotoaparatu ar telefonu įamžinti tą akimirką. Šį spalvų spektrą sudaro raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir violetinė. Ar pagalvojai, kad šias septynias spalvas matai ne tik vaivorykštėje, bet ir kasdieninėje aplinkoje? Įvairios interjero, drabužių detalės, gėlės, pastatai, maistas ar jo pakuotės bei begalę kitų daiktų galima rasti šių septynių spalvų. Tačiau visos tos spalvos kažkur, kažką reiškia. Būtent apie tai šiandien ir noriu su tavimi pasidalinti!

RAUDONA
Ši intensyvi spalva sukuria ne tik romantikai švelnumo, jaukumo, elegantiškai papildo interjerą bet ir naudojama makiaže, ypatingai ant lūpų. Ją renkasi žmonės tvirto charakterio, drąsūs, užsispyrę, norintys būti dėmesio centre. Dar siejama su krauju, meile, pavojumi, karu, energija, jėga, galia.
Puikiai tinka naudoti norint kažką pabrėžti, pvz.: reklamą, draudžiamuosius ženklus, gėrimus ar bet kokį kitą maistą. Kadangi siejama su energija galima naudoti kuriant sportines detales.
Izraelyje tikima, kad raudonu siūlu buvo aprištas žmonių gynėjos Rachelės karstas. Daugelis žmonių iš šios šalies grįžta su raudonu siūlu ant rankos. Tačiau jį turi užrišti vienuoliai. Kalbamos septynios maldos, todėl ir ant apyrankės puikuojasi septyni mazgai. Nuo to kam skirtos tos maldos, priklauso kokios jos bus kalbamos. Aišku ant rankos siūlą rišasi ne vien žmonės grįžę iš Izraelio. Tai daro ir bet kurie žmonės tikintys, jog tai apsaugos nuo ,,piktų akių" ar nužiūrinėjimo.
Įdomu: Raudona turi daugiau nei 30 atspalvių. Prie jų taip pat priskiriamos visiškai skirtingos spalvos, kaip rožinė ar kaštoninė.

ORANŽINĖ
Gal ir turi kiek raudono atspalvio, tačiau be jokios agresijos. Priešingai nei raudona, oranžinė - suteikianti gyvybingumo, įkvėpimo, valios, džiugina, pagerina nuotaiką. Pasižymi nekantrumu, laisve, susijaudinimu, nuotykiais, laime, šiluma, spontaniškumu, pagarba.
Ji padeda nepasiduoti ir kovoti su užklupusiu liūdesiu. Dėl to patariama į savo kasdienybę įtraukti kuo daugiau oranžinės spalvos. Net oranžinis rašiklis būtų tikrai į naudą ar pasipuošti vienu, kitu oranžiniu drabužiu. Psichologų teigimu, žmonės vilkintys oranžinės spalvos drabužius nori dominuoti, pakreipti dėmesį į save, ambicingi, bet kartu suteikia optimizmo.
Įdomu: Tai apetitą žadinanti spalva, ne veltui restoranuose gali pamatyti daug šios spalvos.

GELTONA
Saulės spalva, kuri apibūdina lengvai besimokančius, ramius, draugiškus, padedančius, besidžiaugiančius, komunikabilius, mėgstančius priimti iššūkius. Jie gali daug ir kokybiškai dirbti, organizuoti ne tik savo, bet ir aplinkinių laiką.
Asocijuojama su savęs vertinimu, sveikata, sėkme, laime, lengvumu, optimizimu, įkvėpimu, šiluma, šviesiu protu.
Vokietis mokslininkas, humanistas, politikas, Johanas Volfgangas Gėtė teigė, jog geltona spalva gelbėja nuo tinginystės. Tad jei esi iš tų, kuri mėgsta patinginiauti, geltona turėtų tave įkvėpti imtis kažką veikti. Būtent dėl šios priežasties įvairiose įstaigose ar posėdžių salėse vyrauja ši spalva.
Įdomu: Sergant diabetu gerinti virškinimui, medžiagų apykaitai patariama valgyti kuo daugiau sviesto, kukurūzų, bananų, kiaušinių trynių (geltonos spalvos).

ŽALIA
Tai mėlynos ir geltonos spalvos mišinys, tad turi abiejų spalvų savybių. Ji paslaptinga, turi savyje energijos, veikiantį kiekvieną skirtingai, taip pat parodo pačio žmogaus požiūrį į save. Žalia tinka apibūdinti darbščius žmones, sugebančius vertinti abi situacijos puses. Bei tuos kurie savo tikslui sugeba pasinaudoti galimybėmis. ,,Žalieji" - troškia garbės, yra užsispyrę, atkaklūs ir netgi gali būti pasipūtę žmonės.
Ši spalva savotiškai ramina, asocijuojama su meile, viltimi, vaisingumu, progresu, augimu, pastovumu, tvirtumu, paslaugumu, pusiausvyra, karjeros vertinimą naujo gyvenimo pradžia. Padeda sutelkti dėmesį, išsklaido blogas emocijas.
Miške mums gera būti dėl aplink esančios žalios spalvos, teikiančios ramybę, atsipalaidavimą. Tačiau žiūrint į žalsvą spalvą ilgiau pradeda imti nuobodulys ar beviltiškumas.
Šio pavasario ,,pažiba" - žalia spalva, jos atspalviai. Tad neprašausi vilkėdama žalios spalvos drabužius šį pavasarį.
Įdomu: žalia turi begalę atspalvių. Turkio spalva ,,šalčiausias" žalios atspalvis.

ŽYDRA
Mėlynos spalvos atspalvis. Mažina nerimą, baimę, susierzinimą, slopina neigiamas emocijas. Ši spalva padeda bendrauti protingai, lengvai, bet kartu ir nuoširdžiai, suteikia emocinį stabilumą. Žydros spalvos mėgėjai, tai žmonės, kurie nuoširdūs, rūpestingi, tačiau kartais gali pastebėti juos lyg savanaudžius. Jei tave užklupo stresas, pervargai ar jautiesi vieniša, sutelk dėmesį į žydrą daiktą, suteiks ramybės, atsipalaidavimo jausmą. Tačiau negali jos aplinkoje būti per daug, tuomet gali sukelti didelį jautrumą, abejingumą.
Jei tave gąsdina vieši kalbėjimai, salėje susirask žmogų, kuris vilkėtų žydros spalvos drabužius, ši spalva ramina, taip bus lengviau sulaikyti dėmesį į kalbą.
Įdomu: Estijoje žydra yra populiariausia naujų automobilių spalva.

MĖLYNA
Tai spalva, kuri pritraukia dėmesį tik į save. Atspindi atkaklumą, bendravimą, išskirtinę žmogaus vertę, ištvermę, ištikimybę, rimtumą, griežtumą, tikslo siekimą, supratimą,susikaupimą. Sukelia dvasinius įspūdžius, slopina emocijas. Mėlyną renkasi žmonės, turintys savo nuomonę, permainingos nuotaikos, neeiliniai, ištikimi, norintys viską sutvarkyti, pavargę nuo kasdienybės, siekiantys pajusti harmoniją. Taip pat nemėgsta rungtyniauti, bet kartais mėgsta pabūti vieni. Šiems žmonėms reikia ramybės, taikos. Pirmenybę teikia dvasingumui, tobuliems santykiams.
Dėl suteikiančio saugumo jausmo rekomenduojama mėlyna tiems, kurie nepasitiki savimi, jaučia įtampą. Taikoma įvairiose terapijose norint pašalinti sunkius išgyvenimus. Bet ją atstumia rūkantys, patyrę sunkų krūvį žmonės.
Įdomu: jei tave kankina nemiga rinkis mėlynos spalvos patalynę, turėtum atsipalaiduoti ir greičiau užmigti.

VIOLETINĖ
Violetinė - raudonos ir mėlynos spalvos mišinys. Iš raudonos perima įtampą, iš mėlynos ramybę. Siejama su mistika, paslaptingumu, valdžia, originalumu, švelnumu savigarba, gerumu, meile, išmintimi, dvasingumu. Šią spalvą mėgsta emocionalūs, turintys charizmą, žavūs žmonės bei tie, kurie yra greiti, nori sužavėti kitus, mėgsta dirbti, myli vaikus, nebijo tykančių pavojų. O tie kurie vengia ar kitaip atsisako šios spalvos, linkę neatsiverti per daug kitiems žmonėms ar nelinkę prisiimti atsakomybę.
Manoma, kad kai kurie violetinės spalvos maisto produktai suaktyvina medžiagų apykaitą, pvz.: violetiniai kopūstai, šilauogės, baklažanai, slyvos.
Įdomu: Antikos laikais violetinė buvo laikoma pasiturinčių žmonių spalva.




Ieškoti šiame dienoraštyje