Sulaukiau pirmosios meilės istorijos!!

Sveiki, na ką, sulaukiau pirmosios meilės istorijos. Merginą kuri atsiuntė šią istoriją pavadinkim Simona, nes nenorėjo, kad viešinčiau nei vardo nei pavardės. Istorija 100% tikra kaip tikino mergina. Paskaitykit, man laaabai patiko!

Taigi, papasakosiu savo meilės istoriją. 

Iš karto sakau, kad tai nebus viena iš tų gražių meilės istorijų su laiminga pabaiga ir gražia eiga. 

Susipažinom beveik prieš du metus. Prieš tai abu nė neįsivaizdavom, kad galima jausti tokius jausmus, kokius jautėm mes, susipažinus internetu. Taip, perskaitėt gerai, susipažinom internetu. Buvo liepos mėnėsis. Pirmi bendravimo mėnesiai buvo nieko nesiskiriantys nuo bendravimo su kitais žmonėmis. Tačiau kuo toliau tuo labiau vienas prie kito pradėjom priprasti, prisirišti, pamilti. Tapom tarsi dvi neatskiriamos pusės sujunktos amžiais. Praėjus kuriam laiko nuo mūsų bendravimo pažinties, sužinojau vieną dalyką ir tada jis manęs paklausė: "Dabar su manim nebendrausi? Nes taip daro visi". Reikėjo laiko, kad įrodyčiau jog nesu tokia kaip visi kiti, tačiau įrodžiau. Praėjus penkiems mėnesiams nuo mūsų pažinties, pirmą kartą ištariau, kad myliu. Jis buvo pirmas vaikinas, kuriam sakiau šiuos žodžius ir jie buvo iš visos širdies. Prisipažinsiu, bijojau jo reakcijos, nes nežinojau kokia ji bus, tačiau viskas baigėsi gerai. Iki naujų metų mūsų bendravimas klostėsi kaip draugų, dėl tam tikrų priežasčių. Tačiau per naujus metus atsitikus nelaimingam atsitikimui ir jam gulint komos būsenoj, jo sesuo perdavė man jo laišką. Buvo parašyta daug visko, tačiau paskutiniai žodžiai buvo, kad jis myli mane. Laukimas kol jis pasveiks buvo žudantis, tačiau nei karto nebuvau praradusi tikėjimo, kad viskas gali baiktis blogai, kad gali ateiti pabaiga. Tikėjau visa širdimi ir visa siela, tikėjau už visus, kurie netikėjo. Ir kaip bebūtų, mano tikėjimas padėjo. Jis atsibudo, ir nuo to laiko mes buvom kartu. Buvom kartu, kol galiausiai dėl sveikatos jis turėjo išvažiuoti į užsienį, į kitą pasaulio pusę. Tačiau net ir atstumas, visas pasaulis nesugebėjo sunaikinti mūsų meilės. Jam išvažiavus dar kelis kartus bandėm būti kartu, pykomės, skyrėmės, buvom tiesiog draugai, tačiau visada grįždavom prie to pačio, kad tiesiog negalim būti vienas be kito, visada grįždavom prie buvimo kartu. Per beveik du metus nuo mūsų pažinties nutiko visko daug, neužtektų knygos viskam papasakot. Tačiau niekada nenustojau juo tikėti, niekada nenustojau jo laukti. Kad ir kaip yra dabar, kad ir kas bebūtų, mes visada būsim kartu, mūsų sielos niekada neišsiskirs, nors ir kūnai negali būti kartu. Dabar jis su kita. Aš viena. Ir vis dar jo laukiu, vis dar tikiu, kad viskas bus gerai. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką bijau, kad galiu jį prarast amžiams, kad jis gali dingt iš mano gyvenimo. Tačiau vistiek tikiu, vistiek laukiu. Ir nors jis su kita, aš žinau, kad jis mane myli labiau už viską, kad labiau už viską jis norėtų būti kartu su manimi, kaip ir aš su juo. Tačiau, mums turbūt nelemta būti kartu, nelemta būti kartu laimingiems. Tai buvo vienintelis žmogus, kuriam sugebėjau atleisti viską, ko galvojau, kad nesugebėčiau atleisti niekam gyvenime. Buvo vienintelis, kuris mane skaudino, bet tuo pačiu sugebėjo priverst mane pakilti ir vėl gyvent, tikėti savimi ir kovoti už savo svajones. Fiziškai jis su kita, tačiau mes visada mintimis, širdimis ir sielomis būsim kartu, kol mirtis mus išskirs. Jis man yra daugiau nei gyvenimas, visa visata. Džiaugiuosi kai jis laimingas, kai jam blogai - blogai ir man. Nebeturime atskirų gyvenimų. Nuo to laiko kai susipažinome, mūsų gyvenimas tapo vienas. Ir žinau, kad jo nepamiršiu niekada, dėl jo galėčiau padaryti viską ir žinau, kad jį mylėsiu amžinai. 
Taigi, ne visos meilės istorijos būna laimingos. Šiuo atveju man nepavyko padaryti laimingos eigos ir laimingos pabaigos. Aukoju savo laimę, dėl jo laimės, nes man nėra nieko svarbiau už tai, kad jo veidą puoštų šypsena, kad jo akys žybėtų iš laimės ir kad jis gyventų.
Visada tikėjau, kad meilė nugali viską. Taip ir yra, tačiau žmogaus kūnas yra per silpnas meilei, kad įveiktų mirtį ir mus skiriančius kilometrus. Kad ir kaip bebūtų, mūsų meilė gyvuos amžinai. 












































Man paliko labai didelį įspūdį, o jums? Na, o kur JŪSŲ  meilės istorijos?? Liko tiek nedaug, o sulaukiau tik vienos!! 

13 PAKOMENTAVO

  1. Privertė susimastyti, laabai patinka! :))

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nieko, bet neparašei nei kas ją atsiuntė, nei ar išgalvota ji ar ne, nei kiek herojei metų. Ir labai to pasigedau.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Šiaip parašiau, kad istorija 100% tikra, o pavadinau simona, nes mergina nenorėjo kad viešinčiau. Atidžiau pažiūrėk:)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Atleisk, matyt buvau išsiblaškiusi. Bet, o galima sužinot kiek herojei metų? :

    AtsakytiPanaikinti
  5. Na aš jos atsiklausiu, o jei leis parašysiu;)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Tikrai privertė susimąstyti:| Nepasakyčiau, kad istorija labai "graži", nes ji nėra laiminga.. Bet:)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Labai patiko.
    Na, o tuo pačiu kviečiu paskaityti mano kuriamą meilės istoriją :)
    www.prisiminimuseseliai.blogspot.com

    AtsakytiPanaikinti
  9. Patiko. Tikrai graži meilės istorija...

    AtsakytiPanaikinti
  10. Man irgi patiko :) Iš kart jaučiasi, kad čia tiek įdėta jausmo...

    AtsakytiPanaikinti
  11. Istorija labai graži.

    AtsakytiPanaikinti