Beglobiai gyvūnai arba kaip pildosi svajonės ir gelbėjamos gyvybės

Jie- nekilmingi, tačiau turi be galo didelę širdį. Neretai skriaudžiami aplinkinių tyli ir laukia. Tikisi šviesesnio rytojaus ir to vienintelio… savo žmogaus… Nusimeskime abejingumo kaukes ir padėkime joms- mažoms beglobėms širdelėms, kurios nekaltos dėl savo padėties…

Turbūt visi matome namų rūsiuose besiglaudžiančius katinėlius ar mieste valkataujančius šunyčius. Galiu teigti, jog Lietuvoje tai iš tiesų opi problema. Tačiau ar kiekvienas iš mūsų susimąstome kuo galėtume jiems padėti? Turbūt ne. O žinot ką? Aš kartą susimąsčiau. Po mėnesio jau savanoriavau gyvūnų prieglaudoje. Patirtis, kurią turiu šiandien- neeilinė ir neįkainojama.

Bet dabar apie viską ir nuo pradžių.

 
Viskas prasidėjo nuo begalinės meilės gyvūnams bei noro turėti naminį gyvūnėlį (tokį, kuris turėtų kailį ir uodegą), tačiau tėvai buvo visiškai prieš ir tarė griežtą NE, kadangi gyvename bute. Po ilgų „norėjimo turėti gyvūną metų“ pradėjau ieškoti būdų, kaip būtų įmanoma kuo daugiau laiko praleisti su gyvūnais. Pradėjau domėtis gyvūnų prieglaudomis. Jeigu kam nors iš jūsų ši situacija labai pažįstama- tikrai siūlau paskaityti ar net pasekti mano pavyzdžiu.

Kaip viskas vyko galiu suskirstyti į keturis punktus. Tai nebuvo mano planas tam, kad gaučiau augintinį,  tačiau viskas vyko taip:

Iš pradžių tikėjausi:
  1. Kurį laiką savanoriauti gyvūnų prieglaudoje
  2. Įtikinti tėvus, jog aš tikrai sugebėčiau prižiūrėti gyvūną
  3. Įsigyti veislinį katiną ar šunį
  4. Įvykdžius pirmus tris punktus džiaugtis išsvajotuoju augintiniu


Pirmas punktas.  Kurį laiką savanoriauti gyvūnų prieglaudoje.

Pasidomėjau prieglaudomis esančiomis mano mieste. Apsilankiau vienoje iš jų. Ir tai ką pirmą kartą būdama ten pamačiau- tikrai manyje sukirbino kažką, kas sužadino gailestį ir privertė susimąstyti jog ne kas kitas kaip tik mes žmonės galime padėti jiems- beglobiukams. Kambaryje lakstė apie dešimt mažų (maždaug dviejų mėnesių laiko kačiukų). Jie visi buvo pasakiškai mieli, meilūs, gražūs ir be galo žaismingi. Dauguma iš jų taikėsi pažaisti su kiekvienu siūlu ir apskritai su viskuo pasitaikiusiu jų kelyje. Tas nepakartojamas vaizdelis ilgam įsirašė į atmintį. Po to gyvūnų prieglaudoje apsilankiau dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartelį. Vėliau lankydavausi kas savaitę. Man ten būdavo be galo gera. Jūs nė nenutuokiat kaip smagu padėti kažkam, kas silpnesnis už tave ir žinoti, kad gal būt kažkam išgelbėji gyvybę, o neretą prikeli naujam gyvenimui ar padedi pasveikti. Tai tiesiog nuostabu.

Antras punktas. Įtikinti tėvus, jog aš tikrai sugebėčiau prižiūrėti gyvūną

Tėvai nebuvo nei prieš nei už jau pomėgiu tapusį savanoriavimą gyvūnų prieglaudoje. Tiesiog leido daryti tai, kas man patinka. Po truputį jie ėmė suprasti, kad tai tikrai ne staigi ir trumpalaikė užgaida, o begalinis noras.

Trečias punktas. Įsigyti veislinį katiną ar šunį

Nebenorėjau jokių veislinių ir „dokumentuotų“ gyvūnų. Kam pirkti, jeigu aplinkui mus yra daugybė beglobių, kuriems reikia namų šilumos. Jie ne ką prastesni už kilmingus. Priešingai- neretai jie būna meilesni ir geresni žmogaus draugai. Juk bet kokiu atveju ieškome šeimos nario, o ne žaisliuko ar namų puošmenos. Žinoma, nesmerkiu ir grynaveislių – jų irgi būna įvairaus charakterio. Tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. O aš nusprendžiau bent vienam iš nelaimėlių suteikti pilnavertį gyvenimą. Taip mano namuose atsirado katė. Pati nuostabiausia pasaulio katė, jau nebe benamė, o naminė. Džiuginanti mane ir mano šeimą nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.

Ketvirtas punktas. Įvykdžius pirmus tris punktus, džiaugtis išsvajotuoju augintiniu.

Dievaži, niekada nesitikėjau, kad viskas įvyks pakankamai greitai, ir tikrai nesitikėjau, jog kada nors turėsiu augintinį. Be galo džiaugiuosi savo pasirinkimu apsilankyti prieglaudoje. Savo veiklą tęsiu iki dabar ir tikrai nežadu greitai pasitraukti. Labai liūdna, jog Lietuvoje dauguma žmonių yra susidarę stereotipinę nuomonę, kad savanoriai yra nepasitikintys savimi, neturintys draugų, nepritampantys visuomenėje ar panašiai. Iš tiesų tai visiškai nieko panašaus. Priešingai, šie žmonės turi mokėti bendrauti su aplinkiniais, dirbti komandoje ir būti stiprūs. Manau, patys suprantate, kad savanoriaujant šioje srityje ypatingai reikalingas bendravimas, susiklausymas, nes kartais būna sekundžių reikalas ar pavyks išgelbėti gyvybę ar ne, todėl apie kažkokius pykčius negali būti nei kalbos. Kartais būna itin skaudžių akimirkų, tačiau gyvūnų meilė žmogui atperka viską.  

P.S. Jeigu jums šis straipsnis nors truputį  pasirodė įdomus ar net sužadino norą padėti gyvūnams būčiau iš tiesų labai laiminga. Jeigu turite klausimų, kreipkitės- kaip ir sakiau visada padėsiu ir patarsiu. :)

                                                                                                                                                      Eglė

2 Komentarai

  1. Žinai, pasirinkai man patinkančią temą. Visada mylėjau gyvūnus. Nežinau kodėl, bet visą laiką kai pamatau kokį benamį gyvūnėlį lauke, man tuoj pradeda kauptis ašaros. Visada svajojau būti veterinare, bet yra viena problema - bijau kraujo.. Galvojau pabūti savanore, padėti rūpintis gyvūnėliais ir t.t. Bet pas mus mieste, nėra gyvūnų globos namų, o jei ir būtu, tai kažį ar leistu, nes kiek žinau, daugumoje tik nuo 16 metų leidžiama. Negaliu. Skaitau šį straipsnį ir vos neverkiu galvodama apie tuos mažyčius padarėlius, paliktus likimo valiai... Nekenčiu žmonių kurie palieka gyvūnus ir neždinasi tolyn. Tiesiog nekenčiu. Tikiuosi, sulaukti dar daugiau tokių straipsnių, nes man žiauriai patiko!!!! :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Malonu išgirsti gerą žodį :)
    Šitos temos tikrai nežadu apleisti, tad manau, kad panašaus pobūdžio straipsnių tikrai bus.

    Beje, parašyk man į skype, su tavim būtų įdomu apie tai paplepėti. :)
    Skype ------> egliu.ke

    AtsakytiPanaikinti