Senas išmintingas katinas gulėjo pievelėje ir šildėsi priešais saulutę. Jo ramybę sudrumstė jaunas kačiukas, kuris šokinėdamas prabėgo šalimais. Paskui jis grįžo ir kūlvirsčiais ėmė ristis aplink katiną.. po to staigiai pašoko ir pradėjo bėgti ratais…
- Mmmm… ką tu darai?!.. – kilstelėjo galvą ir tingiai nutęsė katinas.
- Aš bandau pagauti savo uodegytę! – miauktelėjo uždusęs kačiukas.
- Bet kam? – nusijuokė katinas.
- Man pasakė, kad uodega – mano laimė. Jei aš ją pagausiu, tai pagausiu ir savo laimę! – entuziastingai porino kačiukas, – štai aš ir bėgioju trečią dieną paskui savo uodegytę, bet ji nuolat išsprūsta man iš letenų…
 - Taip, – tingiai murktelėjo išmintingas katinas, – kažkada ir aš, kaip ir tu, bėgiojau paskui savo laimę, bet ji vis išsprūsdavo, ir galiausiai aš nustojau tai daryti… Vėliau aš supratau, kad nėra prasmės bėgioti paskui savo laimę, nes – klausyk, atversiu tau paslaptį – laimė visada su manimi… Dar daugiau – ji seka paskui mane – reikia tiesiog tai nuolat prisiminti.

5 komentarai:

Anonimiškas rašė...

wtf?

Goda K. rašė...

Ai šeip pamokymas. Kaip tau tai ftw ;)

Akvilė rašė...

Patiko :)

Goda K. rašė...

Pagalvojau, kad gera mintis :) Ir ikėliau :)

^^ Eve Lyn ^^ rašė...

Galėjai bent pavadinimą ir šiokį tokį įvadą parašyt. :D