Kaip atsikratyti scenos baimės?

Tariu labas visoms, kurios paskutinį šių metų sekmadienį nusprendė praleisti su 'Teenage Dreams' blogu. Liko velniškai mažai dienų iki 2013 metų, todėl kas norite spėti sudalyvauti rašytojų atrankoje, būtinai paspauskite ant paveikslėlio 'Rašytojų atranka', esančio dešinėje pusėje ir ten sužinosite visą informaciją. Naujus metus pradėkite su nauja veikla. :) Na, o aš šiandien nusprendžiau grįžti prie svarbiausio darbo šiame bloge - straipsnių rašymo. Senokai tai dariau, tad gali būti sunku, bet... pabandysim. :)




Labai labai seniai viena mergina paprašė manęs parašyti straipsnį apie tai, kaip atsikratyti scenos baimę. Tikriausiai visiems bent kartą yra tekę stovėti prieš šiokią tokią auditoriją ir galbūt kalbėti, šokti, dainuoti, deklamuoti ar dar kažką daryti... Visi žinome tą kojų virpulį, tą balso užstrigimą, prakaituojančias rankas... Visa tai taip erzina! Scenos baimę turi visi - net ir daug metų scenoje dirbantys žmonės. Laimingi tie, kuriems pavyksta jos atsikratyti, bet pasiseka ir tiems, kurie sugeba ją valdyti. Šiandien ir bandysiu pateikti pora patarimų, kurie padėtų atsikratyti ar bent sumažinti scenos baimę.

Pasitikėk savimi. Pats svarbiausias dalykas einant į sceną - tikėjimas savimi. Jeigu net tu pati savimi netikėsi, kaip galėsi įtikinti kitus? Klausimas - kaip patikėti savimi? Pirmiausia - žinok ką darai. Jeigu deklamuoji eilėraštį - įsiskaityk apie ką kalbi, pajausk nuotaikas ir pabandyk perteikti žiūrovui. Visada žinok, jog jeigu suklysi ar kažką padarysi ne taip, tai ne pasaulio pabaiga. Žiūrovas nepastebi tavo klaidų, kol tu pats neparodai. Jeigu suklysti žingsnelį - pavaidink, jog taip turėjo būti. Pamiršusi eilėraščio žodžius atsikosėk - laimėsi laiko atsiminti (tik, gaila, sugadinsi tobulą vaizdą...). Svarbiausia suklydus nepanikuoti, nepradėti verkti, jaudintis ir taip toliau... Žiūrovas yra tavo vergas. Tik tu gali jį kontroliuoti, bet norint ta daryti tau reikės pasitikėti savimi.

Atsipalaiduok. Žinoma, kai tavęs laukia svarbus pasirodymas, to neįmanoma visiškai pamiršti, bet bent jau pasistenk jog tas pasirodymas nepadarytų tavęs siaubūne. Prieš pasirodymą pasistenk nekartoti to pačio teksto keliasdešimt kartų (žinoma, tai padeda, bet...), o geriau atsipalaiduok - veik tai, kas tau patinka. Pakalbėk su drauge, pasiklausyk ramios muzikos (arba atvirkščiai), galbūt kažką suvalgyk, kad negurgtų pilvas. Prisimink, jog kad ir kaip pasiseks pasirodymas, gyvenimas nepasibaigs jeigu ir nepasiseks. Tegu pasirodymas scenoje būna pramoga.

Atidirbk. Jeigu tenka kažką daryti ekspromtu, pvz. staiga esi parašyta sakyti kažkokią kalbą, tuomet šis patarimas nepadės. Bet jeigu jau seniai ruošiesi atlikti kažkokią dainą ar padeklamuoti eilėraštį, galų gale pasakyti kažkokią kalbą  - atidirbk, jog paskui nereiktų raudonuoti. Kad ant scenos nevirpėtų kojos ir pasitikėtum savimi, turėdama laiko pasiruošk pasirodymui, užpildyk visas spragas. Jeigu viską puikiai žinosi ir mokėsi, reiks tik atsikratyti jaudulio ir susikaupti bei nepamiršti to, ko išmokai. :)

Pratinkis. Niekad nebūna lengva iš karto stoti prieš didelę auditoriją ir kažką daryti nepakartojamai. Prie tobulo rezultato reikia judėti mažais žingsneliais, todėl kai tik turi laiko ir noro - treniruokis. Bandyk rišliai kalbėti/deklamuoti ar kt. prieš veidrodį, vėliau - prieš sesę ar mamą, paskui ''perklausą'' tau gali padaryti draugės ir kiti žmonės. Iš pradžių gali būti nejauku, bet kai įprasi pasirodyti mažose grupelėse, vėliau bus tik lengviau.

Kaip ir minėjau, scenos baimė yra pažįstama tikrai visiems. Viena iš tokių - Lietuvoje gana garsi dainininkė, paauglė Simona Milinytė. Pabandžiau su ja susisiekti ir nepatikėsit - man pavyko. :) Simona labai maloni ir atsakė į visus mano klausimus. Štai ką ji sako apie scenos baimę :  Aš tą scenos baimę vis dar turiu. Kaskart lipdama ant scenos jaudinuosi ar gerai sudainuosiu, kaip atrodau, ar aparatūra sujungta gerai, ar paduotas reikiamas kompaktas, kaip reaguos publika ir panašiai. Visad yra kažkokia baimė prieš lipant ant scenos. Ir tai yra normalu. Ji būdinga kiekvienam.
Teko nemažai koncertuoti su įvairiais žinomais atlikėjais ir galiu tikrai patikinti, kad net labiausiai patyręs atlikėjas jaudinasi prieš lipant į sceną. Tiesiog reikia stengtis save nuraminti, stengtis kontroliuoti ta jaudulį. Laikui bėgant, tai išmokstama. Iš pradžių jaudulys labai matosi, dreba balsas dainuojant, virpa visas kūnas ir panašiai. Kuo daugiau koncertuoji, tuo lengviau būna su tuo susidoroti. Tai tampa įprasta. Tačiau, jaudulys lieka visada. Tiesiog laikui bėgant jis tampa vidiniu, o ne matomu išorėje ;)

Tad tiek šiandien apie tą mūsų visų nedraugę scenos. Tokio vaisto nuo scenos baimės nėra, bet reikia nebijoti ir stengtis save kontroliuoti. Šiuos patarimus sugalvojau pati ir jais vadovaujuosi, tad tikiuosi nors kiek padės ir jums. :) Bet neabejoju, jog viską žinojote. 

Jeigu ir tu turi problemą, su kuria sunku susidoroti - rašyk man į wilyte911@gmail.com kokios bėdos tave kankina ir mes būtinai išspręsime tavo problemą kartu su visu TD blogu :)

O ar jūs turite scenos baimę?
Kaip su ja kovojat?
Beje, ką manote apie straipsnį? 

Šilto sekmadienio, Vilija. :)

8 PAKOMENTAVO

  1. Labai geras straipsnis.
    Turiu scenos baimę , ir visą laiką drebu , bijau kad suklysiu . Bet jei pavyksta apie pasirodymą ar kitą , negalvoti, tada mažiau bijau

    AtsakytiPanaikinti
  2. Man irgi patiko straipsnis. Turbūt visi turime scenos baimę, neišimtis ir aš. Kai reikia deklamuoti eilėraštį skaitovų konkursui, tai man ne tik reikia lakstyti į tualetą, bet ir stengtis ramiai sedėti, nes rodos širdis tuoj iššoks iš krutinės, bet kai gerai padeklamuoji, net geriau ant širdies palieka... Beje, taip pat man būna su sportu. Pavyzdžiui rytoj varžybos, tai visada joms neišsimiegu.. Taip jaudinuosi, kad...
    Žodžiu, kaip ir sakiau patiko straipsnis, o scenos baimę turi visi, tik kai kurie ją sugeba valdyti geriau nei kiti :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai džiaugiuosi, kad radau čia tokį straipsnį, nes man kaip tik labai didelė scenos baimė. Dar nesenai turėjau kalbėti prieš visą mokyklą ir žiauriai susikirtau, bet aišku išsisukau iš padėties. Džiaugiuosi, kad sumąstei tokio pobūdžio straipsnį parašyti. :}

    AtsakytiPanaikinti
  4. Man pradeda aiškėti, Vilija, kad tu tik tokio tipo straipsnius ir moki rašyti. Įvairūs patarimai vakarėliams, ką veikti per atostogos bei tokie, kur visiem pūti miglą į akis. Juk visi skirtingai patarinėja, ir jei manai, kad tai straipsnis ir mokėjimas rašyti - klysti. Taip, rašai gerai, sklandžiai dėstai mintis, bet čia ne straipsnis. Manau, kad tu sugebėtum daugiau. Pripažink, atsivertusi žurnalą verstum ir praverstum tokio stiliaus straipsnius, kokius pati rašai. Manau, kad jei žmogus nori rašyti rimtus žurnalistinius straipsnius, jis visų pirma turėtų rašyti apie tai, ką pačiam būtų įdomu rašyti, ką pats skaitytų, kad būtų pačiam įdomu ieškoti informacijos ir gilintis ties konkrečiomis temomis.
    Šio įrašo straipsniu negalėčiau pavadinti. Tai tiesiog patarimai. Taip, tokia rubrika, bet kaip matau, arba tu nieko geriau nemoki i tik vaidini visiem kokia puiki esi, arba tiesiog neturi minčių...
    Ir šiaip šis blogas labai išsisėmė. Ar bent suvokiat apie kokias nesamones rašot? Kam įdomu kokios nagų lako spalvos ką reiškia? Arba patarimai atostogoms? Lėkšta. Manau jums visoms reikia bendro "susirinkimo" per kurį visas klaidas aptartumėte, galbūt ką nors pergalvotumėte, pakeistumėte.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ieva - kritiką apie mane priimu, gerai, supratau ką norėjai pasakyti, bet toks straipsnis buvo skirtas skaitytojai, todėl logiška, jog jį kažkas skaitys, nes kažkam to reikėjo. Ir dievaži, ta mergina su manimi susisiekė ir sakė, jog jai patiko bei jai padėjo. Aš to ir siekiau. Jei į el.paštą gaunu laiškus, su prašymais parašyti tokia ar tokia tema - kodėl man reiktų nerašyti? Gal ir neoriginali, negaliu lygiuotis į kai kurias, bet aš tiesiog rašau tai, ką nori rasti skaitytojos.

    Vienaip ar kitaip, taip ant blogo sakyti negražu. Tu sėdi, o mes stengiamės ir mokomės. Jeigu viskas yra nesąmonė, tuomet parodyk kas yra sąmonė. Pabandyk rašyti tu, galbūt tada suprasi, jog viskas nėra taip lengva. Visiems, kurie taip kalba siūlau tai pabandyti.

    Ačiū, kad normaliai pasakei tai, ką norėjai. Be jokių keiksmų ir panašiai. :D Tiesiog aš jau nebežinau ką daryti - į blog'ą įdedu begalę laiko, kišu savo pinigus į prizus, stengiuosi rašyti tai, ko norite...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Bet juk negali visa gyvenima rasyt patarimus.kartais nereikia laukt kol kas nors uzsimanis straipsnio ir jo paprasis.reikia ir paciai pasukt galvele ir sugalvot kazka idomaus bei pritraukiancio.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Logiška, bet aš ir ne kartą esu sakiusi, jog straipsniai yra mano silpnoji pusė. :) Todėl atsiprašau, kad neišpildau visų lūkesčių.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Straipsnis patiko, visi mes turime tą scenos baimę, tik vienas ją jaučia daugiau, kitas mažiau, aš, manau, kad jaudinuosi, prieš einant į sceną nelabai stipriai, bet šioks toks jaudulys vis tiek būna :)

    AtsakytiPanaikinti