Meilė.. be atsako?


Iš pat pradžių - sveikos gyvos! Jau gana seniai rašiau naujus straipsnius, paprasčiausiai dėl to, kad nebuvau Lietuvoje, bet dabar aš čia, pasiruošusi jums padovanoti dar vieną straipsnį. Iš antraštės ko gero jau aišku apie ką jis bus. Manau ne vienai iš mūsų ši tema aktuali, kad ir kaip bebūtų gaila. Pastaruoju metu daug minčių sudėliojau  į reikiamas vietas, tad norėčiau jomis pasidalinti ir su jumis. http://www.youtube.com/watch?v=dKYrUoFt1pY
Pirmoji meilė.. Pažįstama? Numanau, kad taip. Dažniausiai tai skamba labai lyriškai ir svajingai, tačiau kai kuriais atvejais šie žodžiai reiškia skaudžią gyvenimo pamoką. Pamoką, kuri nepriklauso nuo tavęs. Juk tu nesirenki ką pamilti. Tavo širdis tai padaro už tave. O tada tau belieka kentėti arba stengtis ją apgauti. Kartais taip stipriai bandai užsispirti, sutelki visą savo valią, sveiką protą ir kartoji sau "Aš jo nemyliu. Ir jis nėra tobulas. Jis tikrai neturi pačios gražiausios šypsenos. Ir skambiausio juoko. Ir jo žvilgsnis nėra pats giliausias kokį man teko matyti. Jo prisilietimai manęs netrikdo, o jo šypsena skirta man nepriverčia širdies veržtis iš krūtinės". Tada liūdnai nusijuokiu pati iš savęs ir gūžteliu pečiais - kam tas melas..?
O kartais imi pykti ant visų ir pati ant savęs - kodėl jį? Kai aplinkui galybė vaikinų kurie daug padarytų dėl tavo dėmesio, tu negali galvoti apie nieką kitą tik apie JĮ. Ir tai užknisa. Be galo užknisa. Užknisa tai, kad mintys apie jį priverčia užmiršti kaip kvėpuoti. Užknisa tai, kad jį pamačius sulinksta keliai. Užknisa tai, kad kalbant su juo tavo smegenys gali transliuoti tik vieną sakinį "Dieve, koks tu gražus". O labiausiai užknisa mintis, kad tu niekada jo neturėsi, kad jis visada turės kažką šalia ir tai nebūsi tu.
Ir kiekvieną vakarą tavo skausmas išsiveržia ašarų pavidalu, o atsikėlus ryte po bemiegės nakties ir beribių minčių apie jį, žinai, kad jį pamatysi, žinai, kad vėl spurdės širdis, kad vėl ir vėl tave smaugs skausmas, kai jis tavo akivaizdoj apkabins ir pabučiuos savo išrinktąją. Ir giliai širdy nujauti, kad jis žino apie tavo jausmus.. Tikiu, kad man pamačius jį einantį su savo mylimąja, jis pastebėjo kaip mano lūpos be garso taria "!@$#%$^&*()_(*^", o tada mano žvilgsnis tampa stiklinis ir visa manyje esanti neapykanta susitelkia tiesia kryptimi - užsi***kit su savo laime.
..O situacija kai tu prikandus lūpą jį paslapčia stebi.. Atrodo, kad galėtum žiūrėti nors ir kiaurą parą, jis vistiek neatrodys nė kiek mažiau tobulas, jis vistiek išliks toks pat nuostabus ir be trūkumų. Ir tu myli viską jame. Viską kas susiję su juo. Jo stilių, jo eiseną, jo šviesius plaukus ir mėlynas akis.. Jo kvapas varo iš proto. Ir tada norisi niekada jo nepaleist. Galėtum klausyt kaip jis kalba visą dieną, ir nesvarbu apie ką jis kalba, nesvarbu kaip tau tai neįdomu, svarbu, kad kalba JIS.
Lauki jo žinutės kvailai stebėdama telefono ekraną ir jauti karštas ašaras kaitinančias skruostą. Lyg jis galėtų tau parašyt... O tada užplūsta klausimai "Kur jis dabar? Ką jis veikia? Ar nors šiek tiek prisimena apie mane? O gal kaip tik dabar romantiškai leidžia laiką su savo mergina, kai aš čia einu iš proto nuo nežinomybės?". Lyg jam rūpėtų... Norisi rėkti, sienas daužyti, klykti iš skausmo, kurį jauti kai tavo širdį drasko jausmai. Jausmai, kurie jam nerūpi. Kartais pagalvoji - o kad jis žinotų.. Bet tai būtų savižudybė, tad tyliai kenti laukdama kažko, kas niekada neįvyks, kažko kas tave išvarys iš proto nuo begalinio džiaugsmo, kažko, kas NIEKADA NEĮVYKS.  Ir imi savęs nekęsti už tai, kad pasidavei kvailiems jausmams. Imi nekęsti jo, už tai, kad jam nerūpi. Bet ta meilė tokia sušiktai stipri, kad neapykanta nublanksta. Viskas ko tau reikia tai vienas sumautas apkabinimas, viena sušikta žinutė, po velnių, nors ir keli žodžiai, kurie parodo, kad aš tau neesu tik siena, kad aš tau ne tuščia vieta, kad kada nors tu suprasi kokia stipri mano meilė ir nustosi mane ignoruot.. Velniop visa tai.
Myliu tave.

13 komentarų:

Laura rašė...

Niekad man dar taip nebuvo, bet nutuokiu, kaip tai žiauru... O.o Labai patiko straipsnis!:) (y)

^^ Eve Lyn ^^ rašė...

Man irgi taip nėra nutikę... Bet ir nesinorėtu, kad taip būtų. O straipsnis man irgi patiko, kartkartėm, pagalvodavau jog tau taip yra buvę :o

LILĖ rašė...

dieve, koks nerealus straipsnis ;(, susigraudinau... bent jau gerai kad neprisirišu prie žmonių, todėl man nesunku taip kaip čia aprašyta, nors taip buvo ankščiau... ačiū už straipsnį kuris griebia už širdies :)

Monika Jot rašė...

ne kartą man yra taip buvę

Guste_Xo rašė...

Nu cia grynai straipsnis is mano jausmu parasytas. Aciu kam patiko :)

Anonimiškas rašė...

Panos man labai reikia jūsų patarimo. Dėl vaikino. Gal galit duoti gmail aš parašyčiau visa istorija o jūs patartumėt čia bloge? Labai prašau. Kuo greičiau.

Rugiliutė rašė...

Anonimai, mano gmail rugile.kubiliute lauksiu laiško :) O kalbant apie straipsnį, atrodo, jog kažkas seniau būtų skaitęs mano mintis. Bet visa tai praėjo, tas sušiktas jausmas, kai jame matai viską, ką norėtum turėti, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, bet praėjo ir žinau, kad ir kitoms praeis, jei labai blogai stenkites ieškoti jo trūkumų, man buvo geriau :)

Agne rašė...

sitas staipsnis man labai patiko, nors karta buvo tokia meile del kurios buvo skaudu...

Anonimiškas rašė...

♥♥♥ labai grazu♥

Anonimiškas rašė...

Skaitau ir visa tai yra parasyta lyg specialiai apie mane ;o

Anonimiškas rašė...

Lbai grazu, ir istikruju gyvenime taip nutinka... <3

Anonimiškas rašė...

Skaitaaau ir verkiu :/// nes kaiptik dabar taip ir yra... atrodo nebera noro ir gyventi..

Vilties beieškant. rašė...

Aš kaip tik taip jaučiuosi kaip ir tu parašei, tik nebegaliu jo matyti, jo girdėti. Liūdna, kai negali užmigt naktimis, verki ir tikiesi kad kažkas pasikeis. Vis lauki jo žinutės, nežinai ar jis tavęs nekenčia, kad sugadinai jo santykius su merginą ar net išskyrei. To ir labiausiai bijau, žinoti kad jis tavęs nekenčia. Man tai skaudžiausias smūgis būtų, jei viskas būtų nutikę tik per mane. Jis kaime, aš mieste. Galėčiau kad ir nueiti tuos dešimt kilometrų, bet nežinau ar iš to bus kokios naudos. Ar jį pamatysiu, ar nenusivilsiu dar labiau. Ypač bijau, kad jis mane pamatys, bijau jo reakcijos. Vis prašau Dievo, noriu jam rūpėti, noriu kad jis mane pamiltų ir pagaliau būčiau laiminga. Gyvenimas mane vis mėto, bet nors kada nors turiu atrasti laimę. O tą laimė - tai jis.