"Vargdieniai" - filmas, pakeitęs gyvenimą



                      Filmas pasakoja tragišką istoriją, XIX amžiaus Prancūzijoje. Norėdamas išmaitinti šeimą Žanas Valžanas (vaidina akt. Hugh Jackman) apvagia karavaną ir už tai beveik dviem dešimtmečiams atsiduria kalėjime. Visų atstumtas, pamirštas ir iš kalėjimo paleistas Žanas neatsispiria pagundai ir vagia dar sykį, taip patraukdamas policijos inspektoriaus Žavero (vaidina akt. Russell Crowe) dėmesį. Slapstydamasis, bėgdamas nuo įstatymo Žanas tikisi išvengti teisingumo, tačiau rūstusis Žaveras vagies nubaudimą laiko garbės reikalu ir net neketina nutraukti jo medžioklės.
Pavargęs nuo savo praeities šleifo, bandydamas ištaisyti anksčiau padarytas klaidas, Žanas ryžtasi kardinaliems gyvenimo pokyčiams. Kaltindamas save dėl tragiško fabriko darbininkės Fantinos (vaidina akt. Anne Hathaway) likimo vyras imasi globoti jos dukterį Kozetę (vaidina akt. Amanda Seyfried), vardan kurios laimės ir geresnio gyvenimo ryžtasi viskam...

Filmas (tikiuosi niekas nesupyks jei jį taip vadinsiu, nes iš tiesų tai miuziklas) persismelkęs iki širdies gelmių. Graudus nuo pat pradžių.
                      Jei man reiktų pasakyti apie ką jis – negalėčiau. „Vargdieniai“, tai ne filmas su kažkokia trumpa istorija aiškiu siužetu. Tai filmas atpasakojantis sunkų varguolių prancūzų gyvenimą. Žmogus dvidešimčiai metų baudžiamas už tai, kad pavogė kepalą duonos... Išmetamas iš darbo už tai, kad rūpinasi savo vaiku, kuris gyvena toli toli...
                      Sudėtinga apibūdinti ką jauti žiūrėdamas „Vargdienius“. Tai kažkas tokio. Kažkas, kas pažadina tavo širdį, išmoko gyventi iš naujo. Su vienu žmogumi sutarėme, jog filme nebuvo nė vienos aiškios laimingos akimirkos. Tačiau pasikapsčius giliau, laimė, tai yra viskas ką pamatai siužeto metu.
                      Jei dabar sugebėčiau išreikšti kaip jaučiuosi, tai būtų nesiejamų žodžių lavina. Tačiau tikslius jausmus užčiuopiu tik kelis: pasididžiavimą, baimę, gailestį. Tikriausiai tik tiek ir tesuprasiu.

                      Šis filmas – miuziklas įsirėžė mano galvon amžiams. Tikriausiai tik jį pamačiusi supratau koks laimingas esu žmogus. Tik pamačiusi šį filmą supratau, jog turiu šeimą, pinigų pragyvenimui, draugus, nė vieno tikro priešo, svajones ir begalę galimybių jas įgyvendinti, o svarbiausia esu amžinai laisva.
                      Tikriausiai niekada iki galo nesuprasiu šio miuziklo, tačiau amžinai nešiosiuosi jį širdyje, kaip pamoką, kurią mokausi ir mokysiuosi visą gyvenimą...

„I love you all“ -  S. S.

13 Komentarai

  1. straipsnis tikrai neblogas, bet jo antraštę rašyčiau kiek kitaip. Pavyzdžiui: "Vardieniai" - filmas, pakeitęs gyvenimą

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už pastabą. Pavadinimą pakeičiau, kaip patarei.
      "I love you all" - S. S.

      Panaikinti
  2. Esu girdėjusi apie šį filmą, jau jį befilmuojant antraštės skelbė, kad laukite bombos ir pan. Na, manau neklydo :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip. Buvo bomba. Labai didelė. Vienas artimas žmogus buvo išankstinėje premijeroje, sakė, kad filmas sukrečiantis, netikėjau, tačiau, kai viską pamačiau savo akimis...
      "I love you all" - S. S.

      Panaikinti
  3. Įvardinčiau tai ne kaip straipsnį, o viso labo įspūdžių rašliavėle. Reikėjo kalbėti bent jau 3 asmeniu. Žinoma, asmeninė nuomonė labai gerai, tačiau tik keli sakiniai, o ne pusė straipsnio.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ir dar norėjau pridurti, kad trūksta pradžios, iškart pradedi pasakoti apie miuziklo turinį, galėjai bent jau pradėti: ,,Neseniai kino teatruose pasirodė filmas, kuris..." ar kažkaip panašiai. Nenoriu įžeisti, bet šitas tavo neaiškus tekstas (atleisk, bet rankos tiesiog neprisiverčia parašyti ''straipsnis") buvo prastas. Dienoraščiui jis tiktų.
    Bet tai jau nukrypo nuo publicistinio stiliaus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Paprastai lengvai priimu kritiką, tačiau... Šis (na gerai) NEstraipsnis (atsiprašau, kad sudarau nelogišką naujadarą)yra toks kaip ir filmas. Negaliu ko apibūdinti kaip labai šališkas ar kritiškas žmogus. Norėjau, kad skaitytoją labiau sujaudintų ir tikriausiai sudomintų emocijos, kurias patyriau, nei tai ką aš mačiau miuziklo scenarijuje. Šis mano NEstraipsnis buvo parašytas vos grįžau iš kino teatro. Galiu kaltinti ir teisintis tuo, kad manyje vis dar virė emocijos, tačiau aš norėjau, kad ši rašliava tokia ir būtų.
      O dėl pradžios. Galbūt jos trūksta, tačiau tai bū tų visas kaip visada: Pradžia - dėstymas - pabaiga. Šios pradžios man nereikėjo. O galbūt reikėjo jums - skaitytojams. Tikriausiai rašydama straipsnius turėsiu atsižvelgti į tai ko jums reikia, net jei to nenoriu.
      "I love you all" - S. S.

      Panaikinti
  5. Aš tiesiog norėjau pasakyti, jog viskam yra savo laikas ir vieta. TD blog'as yra straipsnių blog'as, o įspūdžiams yra dienoraštis. Nesakau, jog neturėjai paminėti ir savo nuomonės, bet galėjai tai padaryti objektyviau.
    :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tuomet tikriausiai tau (jums, Gerb. Anonime) nepatiks nė vienas mano NEstraipsnis. Išorėje galiu pasirodyti šaltas žmogus, tačiau, kiekviena knyga, kiekvienas filmas mane paveikia. Ir dažniausiai stengsiuosi tai aprašyti.
      "I love you all" - S. S.

      Panaikinti
  6. Na, gerai. Nebūtina tos ironijos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš be ironijos ar sarkazmo. Viskas tiesiai šviesiai , tik nežinau kaip į tave ar jus kreiptis.

      Panaikinti
  7. Labai sudomino filmas, bet kadangi esu didelė jautruolė, jaučiu verksiu ir verksiu žiūrėdama šį filmą.. Bet labai norėčiau jį pamatyti. :o

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš apsiašarojau ne kartą ir tikrai ne du. Tiesiog šis filmas labai puikiai perteiktas, labai tikroviškai ir realistiškai, o ta realybė labai skaudi.
      "I love you all" - S. S.

      Panaikinti