Vytas: ,,Esu pasiruošęs padėti visiems ir visada"


Sveikos!

Jau senai turėjau idėją šiam straipsniui, bet niekaip nepasiryždavau. Net nežinau kodėl. Sulaukusi teigiamų rašytojų nuomonių apie tai supratau, jog nereikia tylėti ir pagaliau pasiryžau parašyti šį straipsnį.
Taigi šiandien kalbėsiu apie Vytautą (bet visi jį vadina Vytu). Žmogų, kuris didžiąją dalį vasaros (liepa, rugpjūtis) praleido padėdamas kitiems, savanoriaudamas Afrikoje.
Tik negalvokite - tai ne atostogos su šeima prabangiame kurortiniame viešbutyje, tai ,,darbas''. Tą ,,darbą'' rašau kabutėse, nes visi supranta skirtingai. Tai ne sekretoriaus ar verslininko darbas, ne mediko, o savanorio - to, kuris dirba be užmokesčio visokiomis sąlygomis. Nesvietiškas karštis ir siaubingos gyvenimo sąlygos - tai išgyveno Vytas.
Kaip supratote - apie šį nuostabų ateitininką aš pasakosiu pati - kiek prisimenu ir ką prisimenu.
 Vytas, tai nuostabus žmogus, kuris tikrai nesunkiai gali parvesti kiekvieną nuo Dievo nutolusį paauglį savo šypsena, o šiuo pasakojimu -  visiškai visus.
Afrika gali būti įvairi - dėkinga ir ne. Vytas buvo nedėkingojoje dalyje, Juodosios Afrikos valstybėje Ruandoje, pagarsėjusiose ypač žiauriu genocidu.
Ruanda - tai iš molio drėbtos trobelės, vanduo iš ežero ir automatais ginkluoti žmonės, bei fizinės bausmės už nepaklusnumą.
Vytas apie tai svajojo jau senai, nes padėti kitiems buvo kažkas ypatingo. Vytas nusprendęs pagaliau pasiryžti tokiam žygiui parašė jaunimo sodybą įkurusiam lietuvių kilmės kunigui Hermanui Jonui Šulcui (turbūt jau ne kartą esate girdėję šią pavardę). Vytas nekantravo gauti atsakymo, tačiau jis atėjo vos po dviejų valandų su teigiamu atsakymu ir kvietimu atvykti. Vytas prieš išvykstant gavo nuo rėmėjų bilietą, buvo aprūpintas skiepais, viza.
Vytas labai keistas, nes tai buvo ne tik jam iššūkis, bet ir kitiems - „Mamai tai buvo kaip su plyta per galvą. Pasakiau jai tik tada, kai viską susiorganizavau. Mama pasakė, kad mane paveda Dievui ir negali manęs savintis. Mamos manymu, vaikai duodami kaip strėlės – jas iššauni, bet skridimo krypties negali kontroliuoti. O tėtis reagavo dalykiškai ir paprastai. Šį tikslą palaikė ir Ateitininkų federacija, kuriai priklausau“. Čia atsispindi dar viena ypač gera savybė - savarankiškumas, tačiau ne toks, kaip - ,,aš galiu nuvažiuoti iki kito miesto galo".
Afrika Vytui buvo lyg misija: „Ši misija nėra tikėjimo doktrinų skleidimas. Tai dalijimasis geriausiu, ką turi. Tuomet išgyveni svarbiausią tikėjimo esmę – meilę artimui. Prieš kelionę turėjau suprasti, kad nevažiuoju jiems padėti – aš važiuoju dalintis. Ruandos žmonės nėra „vargšeliai“, kuriuos reikia gelbėti“.
Atvykęs į Afriką Vytas apsigyveno jaunimo sodyboje Musha kaimelyje, kuris yra apie 60 kilometrų nutolęs nuo sostinės. Sodybos gyventojai, tai vaikai, našlaičiai. Mažiausiajam nebuvo nė metų, vyriausiems - 18 ir daugiau.
Nuvykęs Vytas pamatė tai, ko net neketino pamatyti: išvydus problemas kilo klausimas ar gali kažką nuveikti vos 11 klasių baigęs moksleivis ten. „Iš pradžių maniau, kad čia nieko negalėsiu padaryti, be reikalo atvažiavau. Po dviejų savaičių supratau, kad nereikia rūpintis, kiek pakeisiu pasaulį – tiesiog reikia viską, ką turiu, atiduoti Dievui. O tai galiu padaryti tarnaudamas žmonėmis, dovanodamas save kitiems. Todėl vaikus mokiau anglų kalbos, skaityti, iškalbos, žaidimų, montuoti filmukus. Galėjau visus savo talentus padovanoti kitiems – tą ir bandžiau daryti“, - pasakojo Vytas.
 Per tuos du mėnesius ką pamatė Vytas Afrikoje yra sunku paaiškinti.
„Jie turi paprastumo ir mokėjimo džiaugtis kiekvienu momentu. Iš to galime daug pasimokyti. Mums reikia priežasties, kad šypsotumėmės, o jiems reikia priežasties, kad nesišypsotų. Tačiau tuo pat metu galima įžvelgti daug savanaudiškumo, egoizmo. Bet, mano subjektyvia nuomone, patys skurdžiausi žmonės, kuriems dar nedaro įtakos Vakarų kultūra, gyvena džiugiai ir laimingai“, - pasakojo Vytas, prisimindamas H. Šulco žodžius: „visa Afrika suklestėtų, jei iš jos išvažiuotų visi baltieji“.
Žmonės Afrikoje niekada nebūna sotūs, yra nuolatos kankinami ligų (tik todėl skaičiuojant gyventojų skaičių vaikai nėra skaičiuojami, nes jie greitai miršta), tačiau jie moka džiaugtis gyvenimu. „Tačiau tada įsiveržia Vakarų kultūra ir sako, kad jei norite būti laimingi, jums reikia geros mašinos, gero namo, kuo daugiau uždirbti, kuo daugiau bananų laukų, pavaldinių. Tie, kurie tuo patiki, džiugesį praranda“ - savo pasakojime paminėjo Vytas.
Ruandiečiai yra labai draugiški, dažnai dalijasi viskuo ką tik turi. Net žmogus teturintis vakarienei tik vieną bananą dažnai pasidalins su neturinčiu. Taip pat čia labai paplitęs posakis: ant vieno triušio kailio gali išsimiegoti penki žmonės.
Ruandoje dar vis gyvuoja fizinės bausmės, vaikams trūksta paprasčiausio dalyko - disciplinos.
Nežinomi vaikai, kurie bandė patraukti dėmesį
„Būna, vaikas ne vietoje ir ne laiku kažką negero padaro ir juokiasi iš išdaigos. Mūsų kultūroje nutaisytum piktą veidą ir vaikas bent jau nudelbtų akis. O ten jie ir toliau šypsosi – jokios reakcijos. Neveikdavo ir mano priekaištai jų kalba, kad blogai padarė. Tuomet tekdavo prieiti, taukštelti per galvą, paklausti, ar suprato blogai padaręs – tik tuomet vaikas supranta, kad kažką blogai padarė“, - tiesą pasakojo Vytas.
Jaunimo sodyboje dirbo vienuoliai ir vienuolės. Neretai tekdavo matyti kaip už nepaklusnumą jie sušerdavo per rankas ar nugarą. Tačiau tai visiems suprantama Ruandoje kaip disciplinos būdas. Tačiau fizinio mušimo jis niekada nebuvo matęs.
Ginkluota apsauga, vaikštanti po miestą
Palaikant rimtį daugelyje Ruandos miestelių pilna žmonių, kurie yra ginkluoti: ,,Čia sargybiniai greta ligoninės. Saugo nežinia ką. Tų sargybinių visur pilna. Net nesuprasi kam jie. Vaikštinėja sau po miestelį, plepa, juokiasi. Jei nebūtų automatų, pagalvotum, kad pora mechanikų išėjo pakvėpuoti grynu oru'', - sako Vytas.
Jis bevaikščiojant visur jautėsi gana saugiai, tačiau Ruandoje vagystės yra labai paplitęs dalykas.
Ruandoje žmonės tikrai nemiršta iš bado: vietiniai maitinasi bananais, bulvėmis, manijoku (krūmas, kurio valgomos ir šaknys, ir lapai), vandenį geria tiesiai iš ežero, o mėsos valgo porą kartų metuose.
 „Tačiau jei esi našlaitis arba senelis ir nėra kam tavimi pasirūpinti, neatsiranda šeimos, kurioje galėtum gyventi, tada tikrai gali mirti iš bado. Valstybė tavimi nepasirūpins“, - skaudžią tiesą Ruandoje pasakojo Vytas. Tokiems žmonėms gelbsti misionierių įkurtos stovyklos, kurios aprūpina maistu, geresniais drabužiais, mokslu.
Daugelis šeimų gyvena iš molio drėbtose trobelėse ir miega ant žemės.
Jaunimo sodyboje vaikai gyvena geriau negu kaime - turi daugiau drabužių, kartais net kiniškus mobiliuosius telefonus, per kuriuos klausosi muzikos. Dažniausia drabužių turi tris poras: vienus į mokyklą (jeigu lanko), antrus į bažnyčią (ypač gražūs, šventiniai), o tretieji - dulkini, apiplyšę kasdieniniai drabužiai/skarmalai.
Nors sakoma, kad čia esti daug krikščionių ir musulmonų, tačiau čia dar vis yra išlikusi pagonybė. „Juos pakrikštija, tačiau jie nesupranta, ką tai reiškia“ - tokia tiesa iš Ruandos tikėjimo.
Ruandiečiai baltaodžius priima labai keistai. „Daugybė į Ruandą atvykstančių baltaodžių vietinius laiko vargšeliais, dalija pinigus – tikisi, kad gavę pinigų žmonės nusišypsos ir bus laimingi. Tačiau tai nesąmonė: netikslingai duoti pinigai nieko nepakeis – jie gyvens taip, kaip gyveno vakar. Tačiau tai, mano manymu, visiškai sugadina santykį tarp juodojo ir baltojo“, - pasakojo Vytas.
Taigi tamsiaodžiams baltieji asocijuojasi su pinigais ir saldainiais - jie iš karto bėga ir to prašo, tačiau jeigu negauna, tai bent nusifotografuoti nori, nes jiems smagu matyti save fotografijose.
Anksčiau Ruandoje sklido gandai, jog baltieji valgo vaikus, tačiau dabar viskas jau pasikeitė.
Tačiau šios skirtingosios rasės gali gerai sutarti. „Būdavo, vaikai užšoka ant kojų, apsikabina, juokiasi. Jiems būdavo gera būti kartu, stebėtis mano balta oda, glostyti veidą, matyti plaukuotas rankas ir kojas – daugumos juodaodžių rankos ir kojos neplaukuotos. Vietiniams fizinis kontaktas labai svarbu – tai nuoširdu, per jį daug pasakoma“, - įspūdžiais dalijosi Vytas.
Ruandoje yra įprasta vaikščioti dviems vyrams susikibus, nes taip reiškiama draugystė ir jokio homoseksualumo.
„Ruandoje supratau, kad nesuprantu pasaulio. Ir tai yra nuostabu. Pasaulis toks įvairus, kad visą laiką reikia pirma klausyti, priimti kitaip mąstančius. Supratau, kad daug dalykų nėra universalūs: mums labai svarbu turėti užtikrintą gyvenimą su gera finansine padėtimi. Jie gali jaustis laimingi ir būdami labai neturtingi, vertindami šalia esančius žmones, šeimą kaip savo didžiausią lobį“, - pripažįsta Vytas, taip pat pripažinęs, jog viešnagė sudavė smūgį jo maksimalizmui.
„Čia pamiršau skambią frazę „noriu pakeisti pasaulį“. Ten supratau, kad ne aš pakeisiu pasaulį, nes aš – tik žmogus. Viskas, ką aš turiu daryti – atiduoti save Jėzui Kristui, „dovanoti savo turimas „žuvis ir duoną“ (Jn 6, 9) – talentus – ir leisti jam, savo nuožiūra, mano auka pradžiuginti vieną arba tūkstantį. Aš tiesiog seku savo sąžinės balsą, kilnius norus, kuriuos, tikiu, man įdėjo Viešpats. Jeigu aš juo seksiu, pildysiu savo gyvenimo pašaukimą“, – dėstė Vytas.

 Taigi, mes matome koks nuostabus žmogus yra Vytas. Tikrai - reikia pripažinti, jog ne kartą beeinant su juo gatve jis padeda atsistoti girtam žmogui ar kaip kitaip. Tačiau tam reikia tik drąsos ir ryžto.

Palieku su keletu nuotraukų iš Ruandos, kurias kaip ir visas kitas darė Vytas (išskyrus tekste pirmąją ir antrąją nuotrauką) ir...























































Na va, po sakinio padėjau daugtaškį, nes pratęsiu toliau - Vytas yra sukūręs du filmukus (kurių nepavyko įkelti, tad spustelėkite ant raidžių) apie gyvenimą Afrikoje ir apie berniuko kelionę. Peržiūrint video būtinai paskaitykit paties Vyto rašytą aprašymą. Siūlau ypač filmuko apie berniuko kelionę, nes tai yra pagrindinis dalykas - juk aktoriui vos treji.

O šiandienai paliksiu su man pasirodžiusiomis nuoširdžiausiomis nuotraukomis :)







Iki kito karto,
Kotryna :)



 *Šiuo metu TD bloge renkamas aktyviausias skaitytojas. Komentuok šį straipsnį, gauk 1 tašką, dalyvauk rubrikoje, gauk 3 taškus. Tapk aktyviausiu ir laimėk šaunią užrašų knygutę! Daugiau informacijos - ČIA

12 komentarų:

Gintarė rašė...

Nepaprastai patiko! Ačiū. :)

Akvilė rašė...

Ištikrųjų, šis straipsnis labai įkvepiantis ir nuoširdus, gal net vienas geriausių straipsnių čia. Sunku patikėti, kad kažkur pasaulyje net ir skurdo ar bado kamuojami žmonės geba būti laimingi ir kad dar yra tokių drąsių, ryžtingų ir jautrių kitų problemoms žmonių...
Ačiū tau už tai kad išdrįsai ir nepatingėjai parašyti šia tema :)Beje, labai patiko nuotraukos :o

Simona Skiotytė rašė...

Nuostabu. Kvepia tikru nuoširdumu. Vytas mano manymu nuostabus žmogus. Daugiau reikia šiame pasaulyje tokių. Norėčiau su tokiu žmogumi susipažinti.
Puikus straipsnio perteikimas. Kaip ir minėjau. Nuostabu.
Su meile,
Simona

Kotryna Šlepetytė rašė...

dėkui už nuostabius žodžius, už teigiamą priėmimą :) rašiau tikrai turbūt su didžiausiu nerimu, nes tai tokia tema, kur vieni priims, o kiti atmes:)

panda : ] rašė...

Gaila kad tokių žmonių nėra labai daug. Tikrai įdomi tema, ačiū už nuostabų straipsni. O nuotraukos tikrai mielos ir pilnos nuoširdumo kaip ir visas straipsnis.

Greta Kvietkutė. rašė...

Straipsnis labai labai patiko ir paliko didelį įspūdį. Super. Net neturiu žodžių, kaip čia viskas nuoširdu ir nepakartojama. Net sunku patikėti, jog šitokie draugiški juodaodžiai gyvenantys Afrikoje. Na, labai patiko, spaudžiu visas tris knopkes. Super, nuostabu!!

* Gintarija * rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
* Gintarija * rašė...

Super!!! Blemba, aš jau kokius 4 metus galvoju, kad oj, kaip norėčiau nuvykti pasavanoriauti ten, ateity kada nors, nors trumpam laikui. Žiūrėk, tai ir įmanoma. Skaičiau ir šypsojausi. Tik va kažkaip pasirodė, kad straipsnis tavo nuplagijuotas. Kadangi net konkrečiai evangelija paminėta vienoj vietoj. :) O šiaip spaudžiu 3 knopkes. )

Kotryna Šlepetytė rašė...

Žinok tikrai ne, nes jis tą ištrauką tikrai pacitavo ir net parašė, kurioje vietoje:) tačiau ačiū už nuostabis žodžius:)

^^ Eve Lyn ^^ rašė...

Labai patiko. Buvo labai smagu žiūrėti į nuotraukas, į Vyto pasiryžimą nuvykti ten, kur skurdžiai gyvenantys žmonės sugeba būti laimingi... Ačiū :)

* Gintarija * rašė...

Na, jei neplagijuotas, tada tikrai super :)

Kamilė Skurdenytė rašė...

Labai ilgas straipsnis dėl nuotraukų :D.