Siaubas baubas: Kraupiausi moksliniai eksperimentai



 Sveikos!
  
    Nuolatinės mūsų skaitytojos tikrai prisimins buvusios rašytojos Ievos rubriką "Siaubas Baubas", kuriuoje būdavo rašoma apie įdomius, kraupius, nepaaiškinamus dalykus. Tarp mūsų yra daug mistikos mėgėjų, rubrika susilaukdavo daug susidomėjimo ir buvo gana populiari. Taigi nuspręndžiau tęsti Ievos pradėtą misiją ir perimti iš jos šią rubriką, kadangi ir pati labai domiuosi tokiais dalykais. Šiandien pristatau pirmąjį naujai atgimusios rubrikos straipsnį apie kraupiausius mokslinius eksperimentus.


Talidomido vaikai

  1954 metais vokiečių farmaceutinė kompanija “Chemie Grünenthal” išrado vaistus, kuriuos pavadino “Talidomidas”. Tai turėjo būti raminamasis ir pykinimą slopinantis vaistas. Viso pasaulio terapeutai buvo sužavėti jo poveikiu.
  Bandymai su gyvūnais neparodė jokių neigiamų vaisto poveikių, tačiau, norėdami pmatyti jų poveikį žmonėms, kompanijos atstovai tikino, kad tai visiškai saugus ir nebrangiai kainuojantis vaistas, todėl netrukus kompanija gavo licenciją ir nuo 1957 metų   Vokietijoje prasidėjo masinė “Talidomido” gamyba, o dar po kelių metų vaistas buvo gaminamas ir parduodamas 45 pasaulio šalyse. 1958 metais “Talidomidas” buvo reklamuojamas kaip geriausias vaistas “nėščioms ir maitinančioms moterims” nuo pykinimo ir priešgimdyminio nerimo.
   Tarp 1957 ir 1961 metų tūkstančiai nėščių moterų Europoje ir Afrikoje vartojo „Talidomidą“ prieš rytinį vėmimą. Gimus jų vaikams, išaiškėjo, kad vaistas turėjo nemalonų šalutinį poveikį: kūdikiai buvo su deformuotomis galūnėmis arba iš viso be jų, išnarintais sanariais ir smegenų defektais.
   1956 metais pačios “Chemie Grünenthal” kompanijos darbuotojo šeimoje gimė dukra be ausų. Pasirodė, kad vyras savo žmonai iš darbo parnešdavo “Talidomido”. Tada į šį faktą dar niekas neatkreipė dėmesio, bet iki 1961 metų pasaulyje gimė tiek vaikų su deformacijomis, kad vokiečių pediatras Hansas Rudolfas Widemannas pavadino tai epidemija. Tolesni tyrimai parodė, kad “Talidomidas” stipriai subjaurodavo embrioną, veikdamas tiek išorinius, tiek vidinius organus. 40% “Talidomido vaikų” mirdavo, nesulaukę vienerių metų, o išgyvenę vaikai būdavo smarkiai deformuoti. Nuo 1956 iki 1962 metų pasaulyje gimė 8 000-12 000 “Talidomido vaikų”. Tai siaubingiausias nepatikrintų vaistų vartojimo atvejis.
(inf. iš Anomalija.lt)  

Psichologas, kuris augino šimpanzę kaip savo vaiko brolį

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje mokslininkai vis dar negalėjo suprasti, kokia dalis žmogaus intelekto paveldima, o kokia įgyjama auklėjant. Egzistavo netgi teorija, kad kai kurie protingesni gyvūnai, tarkime, šimpanzės, nekalba, neturi gerų manierų ir moralės tiktai dėl to, kad niekas nemėgino jiems garsiai skaityti knygučių ir apskritai auginti juos kaip žmonių vaikus.

Atsirado net psichologas, kuris nusprendė atlikti namuose eksperimentą ir patikrinti šią teoriją. Tai buvo Vintropas Kelogas (Winthrop Kellogg) , kuris turėjo ką tik gimusį sūnų Donaldą. Praleisti tokią progą mokslininkas negalėjo. Kelogų šeima įsigijo šimpanzės vaikutį, vardu Gua, ir ėmė auginti jį kaip Donaldo brolį.
Siekdamas vienaip ar kitaip vertinti tarpinius eksperimento etapus, V. Kelogas sukūrė sudėtingą testavimo sistemą, pagal kurią „broliai“ kiekvieną dieną būdavo testuojami. V. Kelogas tikrindavo viską, kas įmanoma – vikrumą, atmintį, kalbos vystymąsi, paklusnumą ir t.t.
Deja, eksperimentas nedavė lauktų rezultatų. Šimpanzė taip ir liko šimpanze. O štai Donaldo vystymuisi „brolio“ įtaka pasirodė esanti visiškai netikėta – jis pradėjo elgtis kaip šimpanzė.
Kada vaikas ėmė šuoliuoti kaip beždžionė ir visus aplinkui kandžioti, eksperimentas skubiai buvo nutrauktas, tačiau, deja, vaiko sąmonė buvo negrįžtamai pažeista.


Kontaktas su dievu


1983 metais, grupė giliai religingų mokslininkų atliko radikalų eksperimentą. Buvo žinoma, kad netekusios prieigos prie jutimo organų, smegenys dirgiklius susikuria pačios, todėl aklieji gali matyti vaizdus sapnuose, o kurtieji gali girdėti balsus galvoje. Mokslininkai turėjo teoriją, kad neturėdamas prieigos prie jokių pojūčių ar būdų priimti dirgiklius žmogus galėtų suvokti Dievo buvimą.
Jie tikėjo, kad juslės temdė mūsų supratimą apie amžinybę, ir be jų, žmonių iš tikrųjų galėtų mintyse užmegzti ryšius su Dievu. Pagyvenęs vyriškis, kuris, kaip teigė "neturi dėl ko gyventi" buvo vienintelis savanoris dalyvauti šiame eksperimente. Norėdami pašalinti visus jo pojūčius, mokslininkai atliko sudėtingą operaciją, kurioje kiekviena jutimo nervų jungtis į smegenis buvo chirurginiu būdu nukirsta. Nors tiriamasis turėjo visas gyvybines ir raumenų funkcijas, jis nebegalėjo matyti, girdėti, užuosti, ragauti ir lytėti, nejautė skausmo. Be jokio būdo bendrauti su išoriniu pasauliu, jis liko vienas su savo mintimis.

Mokslininkai stebėjo jį, kai jis garsiai kalbėjo apie savo proto būseną neaiškiais, nevientisais sakiniais, kurių net pats negalėjo girdėti. Po keturių dienų nuo eksperimento pradžios, vyras prasitarė girdintis pritildytus, nesuprantamus balsus galvoje. Mokslininkai nuspręndė, kad tai psichozės pradžia ir jo smegenys pradeda kurti dirgiklius, todėl nekreipė dėmesio į tiriamojo susirūpinimą ir tęsė eksperimentą.

Dar po dviejų dienų, tiriamasis pradėjo verkdamas pasakoti, jog girdi su juo kalbančią mirusią žmoną, ir, netgi daugiau, jis gali kalbėti atgal. Mokslininkai buvo sudominti, tačiau neįtikinti, kol vyras nepradėjo vardinti mirusių mokslininkų giminaičių vardus. Tiriamasis jiems kalbėjo tokius dalykus, kuriuos galėjo žinoti tik mirę mokslininkų tėvai ir sutuoktiniai. Šiuo momentu, daugelis mokslininkų paliko eksperimentą.

Po dviejų savaičių pokalbių su velioniais mintyse, tiriamasis tapo prislėgtas ir supanikavęs, jis teigė, kad balsai galvoje vis garsėja ir užgožia vienas kitą. Kiekvienu sąmoningu momentu jį atakavo šimtai balsų, atsisakančių palikti jį ramybėje. Tiriamasis pradėjo žaloti save daužydamasis į sieną, tokiu būdu bandydamas sužadinti skausmą. Jis maldavo mokslininkų migdomųjų, kad galėtų pabėgti nuo balsų bent miegodamas. Ši taktika veikė tris dienas, bet vėliau vyrui prasidėjo ir naktiniai priepuoliai, jis teigė, jog mirusieji pradėjo gąsdinti jį ir sapnuose.

Dar po vienos dienos, tiriamasis ėmė šaukti ir badyti savo nefunkcionuojančias akis, tikėdamas pajusti ką nors iš fiziškojo pasaulio. Isterijos apimtas vyras mokslininkams pasakojo, kad balsai jo galvoje tapo kurtinantys ir priešiški, pradėjo kalbėti apie pragarą ir pasaulio pabaigą. Vienu metu vyras pradėjo šaukti "Jokio rojaus, jokio pasigailėjimo" penkias valandas iš eilės. Jis nuolat maldavo mokslininkų būti nužudytas, tačiau jie buvo įsitikinę, kad vyras buvo arti kontakto su dievu.

Dar po dienos, tiriamasis jau nebesugebėjo sudėlioti nuoseklių sakinių, jo elgesys ėmė panašėti į bepročio, vyras pradėjo daužyti galvą į sieną ir kandžioti mėsos gabaliukus iš savo rankos. Mokslininkai puolė į bandymų kamerą ir pririšo jį prie stalo, kad jis nežalotų savęs. Po kelių valandų buvimo pririštam prie stalo, tiriamasis nustojo šaukti ir muistytis. Jis tiesiog abejingai spoksojo į lubas, o tyloje jo veidu sruvo ašaros. Kitas dvi savaites, nors ir buvo atrištas, tiriamasis pragulėjo ant stalo ir tyliai verkdamas spoksojo į lubas. Galų gale, nepaisant savo aklumo, jis pažvelgė vienam iš mokslininkų tiesiai į akis.

Jis sušnabždėjo: "Aš kalbėjausi su Dievu, ir Jis mus apleido". Tuomet jo gyvybinės funkcijos sustojo.

Jo mirties priežąstis liko neaiški.

5 komentarai:

* Gintarija * rašė...

Labai įdomu :) Tik kitą kartą pridėk šaltinį prie visų istorijų, nes kai kurie skaitytojai gali pagalvoti, kad tu pati išsigalvojai. ;D O šiaip man patiko. Ačiū. :)

Anonimiškas rašė...

buvo labai idomu skaityti, ypac apie ta su dievu!(y)

Smilga Beat rašė...

O, NUOSTABU! Man ir gi laaabai patinka visos mistinės istorijos. Tikrai buvo įdomu skaityti, ypač su Dievu. Laukiu kito tokio straipsnio!!

Smilga Beat rašė...

O, NUOSTABU! Man ir gi laaabai patinka visos mistinės istorijos. Tikrai buvo įdomu skaityti, ypač su Dievu. Laukiu kito tokio straipsnio!!

Anonimiškas rašė...

Kodel kaip kada "Dievas" parasei mazaja raide?