Tekančios saulės šalis - Japonija

Gabija Č.

Daugeliui Japonija asocijuojasi su ryžiais, kimono ir siauraakiais žmonėmis. Tačiau ši šalis turi ne tik savitą kalbą, bet ir virtuvę, tradicijas, religiją.


Religija.

Svarbiausios religijos Japonijoje - budizmas ir šintoizmas. Daugelis japonų nepriskiria savęs vienai konkrečiai religijai, o teigia, kad išpažįstantys jas dvi.
  Šintoizmas labiausiai paplitusi religija Japonijoje. Tai - pagoniška japonų religija. Garbinama gamta ir ją įkūnijantys kami (gamtos dvasios, dievai ar dvasinės būtybės). Ši religija susiformavo ankstyvaisiais amžiais iš įvairių magijos formų, fetišizmo ir totemizmo. Pagrindinė nuostata: pasaulis yra tobulas, nes atsirado pats iš savęs ir vis save atnaujina. Šintoistų maldos vieta yra šventyklos prieangis - hoden. Ten jie atiduoda aukas, suploja delnais ir mintyse meldžiasi ar kreipiasi su prašymu į kami. Kita maldos vieta - gamtos objektai (akmenys,medžiai ir pan.) apjuosti sakralumo ženklu - ryžių virve. Pagal šią religiją mirusieji buvo ne palaidojami, o išnešami į nuošalius kalnų slėnius. 


Budizmas Japonijoje atsirado VI a. Šios religijos tikslas visiškas kalbos, kūno ir potencialo išvystimas. Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Nepripažįstamas vieno asmens (žmogaus ar dievo) garbinimas. Pasak Budos, gyvenimas yra laikinas ir kupinas kančios. Žmogus priėmęs šiuos požymius žengia į budistinį kelią.


Iš šių dviejų religijų išsivystė ir daugybė kitų religinių judėjimų, kurie bendrai vadinami - Shinshūkyo. Didžiausia naujoji religija - Soka Gakkai. Tai 1930 m. atsiradusi budistų sekta, kuria remiasi ir viena didžiausių Japonijos politinių partijų - Naujoji Komeito partija. 
 Japonijoje yra ir kitų religinių mažumų: induizmas, krikščionybė, islamas, sikizmas, riūkiū religija, judaizmas. 

Tradicinė muzika

Japonų gaidų rašyba yra pritaikyta kiekvienam instrumentui atskirai, tačiau ji nėra labai populiari. Ne tik liaudies dainas, bet ir didesnius muzikos kūrinius japonai groja iš klausos. 
 Tradicinė japonų muzika (Hogaku) yra skirstoma į kelias pagrindines rūšis :

Gagaku. Tai senovinė muzika atkeliavusi iš Korėjos ir Kinijos. Ši muzika laikoma pačia seniausia Japonijoje. Išvertus iš japonų kalbos, reiškia ,,elegantiškoji muzika''. Šios muzikos dažniausiai klausydavosi kilmingieji savo rūmuose. 

Shamisenongaku. Tai muzika išgaunama Shamisen instrumentu (gitara su trimis stygomis). Šis instrumentas gali skambėti ir solo ir su kitu Shamisen. Instrumentu galėdavo groti tiek vyrai tiek moterys. Geišos grodamos šiuo instrumentu dainuodavo dainas. Yra nemažai Shamisen rūšių. Kiekvienos rūšies Shamisen groja skirtingo stiliaus ir garso muziką. Šiuo instrumentu dažnai grojama ir šiandien. 


Biwagaku. Šios muzikos pavadinimas kilęs iš keturstygio instrumento Biwa. Šis instrumentas dažniausiai skiriamas mokymui apie budizmą ar dainuojamajai poezijai. Juo dažnai grodavo keliaujantys muzikantai, Vėliau instrumento skambesys pakito, tapo sodresnis, išraikišgesnis, juo netgi ėmė groti samurajai, pakeldami karių dvasią prieš mūši. 


Sokyoku. Tai muzika grojama trylikastygiu instrumentu Kota, atkeliavusiu iš Kinijos. Juo grodavo tik kilmingųjų namuose. Tačiau XVII a. viskas pasikeitė. Aklas muzikantas Yatsuhashi Kengyo išmoko groti Koto. Supratęs , kad tai puikus instrumentas, kuriuo galėjo groti ir aklieji, pradėjo stengtis, kad šį instrumentą pamėgtų kuo daugiau žmonių. Jis parašė daug dainų, ir šiek tiek pakeitė patį instrumentą, kad juo galėtų groti aklos moterys. 




Nogaku. Tai muzikinė drama. Muziką groja trys žmonės : vienas fleitininkas ir trys būgnininkai. Ši muzikos rūšis paplito nuo XIV a. ir yra kilusi iš kinų teatro. Vėliau įtakojo kabuki ir  butoh raidą. 



Shakuhachi. Tai muzika, kuri yra grojama su 55 cm ilgio fleita. Šios fleitos, padarytos iš bambuko, buvo naudojamos budizmo vienuolių. Nors ir buvo draudžiama, jie keliaudavo po šalį grodami, kartais užsidėję pintus krepšius ant galvos kaip izoliacijos nuo materialaus pasaulio simbolį. Valstybė kelis kartus bandė visiškai uždrausti šį instrumentą, tačiau dėl švelnių ir paprastų garsų, ir paties instrumento paprastumo, jis vis tik išliko toks pat populiarus. 



Virtuvė

Japonų virtuvė mums tokia pat paslaptinga ir egzotiška, kaip ir pati Japonija. Japonų kulinarai laikosi principo - ,,Ne sukurk nauja, o atrask ir atskleisk''.
  Japonų virtuvė yra paprastesnė nei kinų. Japonų virtuvė vartoja mažiau padažų ir riebalų. Jų virtuvėje nėra savokos ,,Pagrindinis patiekalas'', nes visi valgiai iškart sudedami ant stalo. 
  Japonų virtuvė neįsivaizduojama be sojų padažo, imbiero, česnakų, ryžių, žuvies sultinio ir be įvairiausių jūros dumblių.
  Japonijoje priimta sočiau valgyti ryte, per pusryčius. Pusryčiams valgomi virti ryžiai, sriuba ir kono - mono - marinuoti agurkėliai. Pietums taip pat valgomi ryžiai, tik prie jų patiekiamos virtos daržovės ir virtos žuvies su kiaušiniais patiekalai. Per vakarienę vėl valgomi ryžiai, o prie jų patiekiamas stiprus sultinys ir sašimi - garsioji žalia žuvis.
  Japonijoje populiariausias patiekalas yra sušiai. Jų yra keletos rūšių:
 Futomaki. Dideli ritinėliai. Dažniausiai su penkių rūšių įdaru.
 Nigiri. Tai sušiai, kurie formuojami rankomis, patiekiami ant žalių salotų lapų, ant viršaus uždedami ploni žalios žuvies griežinėliai.
 Temaki. Rankomis suformuotas ritinėlis su ryžių ir kitu pasirinktu įdaru.
 Uramaki. Tai ,,išvirkštieji'' sušiai - nori viduje, ryžiai iš išorės. 

6 Komentarai

  1. Man labai patiko! Šaunuolė:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Didelis tarpas :). Sutvarkyk :)... O straipsnis tiesiog SUPER :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Wikipedia galim ir patys įsijungti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimas 1 - LAbai ačiū :)
    Anonimas 2 - Tuoj bus sutvarkyta ši klaida :) Ačiū :)
    Anonimas 3 - Kad ir kaip keista, šį kartą vikipedia nebuvo panaudota ;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Dėkui, labai domiuos Japonija, mokausi kalbos tai buvo labai įdomu paskaityt :)
    būtų neblogai jeigu dar parašytum apie Pietų Korėja? :)

    AtsakytiPanaikinti