Gyvenimas pro rožinius akinius: ne laikas nuleisti akis...

Sveiki visi! Kaip matote, šiandieną rubrikoje „Gyvenimas pro rožinius akinius“ tema, ne itin daug pasakančiu pavadinimu „Ne laikas nuleisti akis“. Tačiau laikui bėgant to ir sieksime – nenuleisti akių ir neužgožti situacijų kurias reikia aiškintis ne vienam, o padedant kitiems. Juk kalbėti be baimės ką pagalvos kiti, šiais laikais yra ganėtinai sunku. Taigi, šiandienos tema – kaip pasitikėti kitais ir nebijoti kalbėti.

Nenoriu kalbėti!

Su tokiu atveju galime susidurti visur: mokykloje atsakinėjant per pamokas, sprendžiant bėdas su šeima, norint susitaikyti su drauge ar vaikinu kurį atstūmei ir dar daug kur. Tačiau kaip įveikti šią ydą? Juk norint viską išspręsti, pagrįsti ir reikšti savo nuomonę reikia kalbėti.. Juk taip yra sakoma visur - jokiu būdu nelaikyk nieko savyje, kalbėk, išsipasakok. Greičiausiai į tokius patarimus tiesiog atšautumėte, - aš negaliu ir nenoriu kalbėti! – tačiau visiems būtų keista, nes kalbėti yra žymiai lengviau nei veikti..

Don't Talk To Me

Patarimas
* Pirmiausia, norint išspręsti bet kurią problemą, reikalinga sužinoti jos priežastį. Šiuo atveju, yra nepaprastai svarbu išsiaiškinti tai, dėl ko tu nenori kalbėti.
* Kai žinosi dėl ko tu negali ir nenori kalbėti, tau bus lengviau rasti išeitį. Jos ir turėtum imtis ieškoti.


Situacija: nepasitikiu tėvais

Kartais klausimų dėl tikrai rimtų problemų kyla be galo daug. Tačiau kaip pasikalbėti su tėvais? Juk turbūt prieš pokalbį kankina mintys, jog jie iš tavęs tik pasijuoks, galbūt pagalvos kokia tu neišmanėlė ar panašiai. Tada belieka atmesti galimybę pasikalbėti ir slėptis į kokį kamputį su klausimu kuris tave tiesiog graužia iš vidaus. Tačiau juk to reikia, galbūt niekas kitas į tavo klausimą negali atsakyti.. Tad kaip išdrįsti pasikalbėti su tėvais jei to tikrai reikia?

Mother And Daughter

Patarimas
* Pirmiausia ką turėtum žinoti prieš pokalbį su tėvais yra tai, jog tėvai tam ir reikalingi. Kad ir kokie jie būtų, savo vaiką jie be galo myli ir kad ir kaip tavo klausimas kvailai nuskambėtų – tu sulauksi pagalbos. Tad jei tave tai skatina, nedelsiant imkis veiksmų ir drąsiai pradėk pokalbį su mama ar tėčiu. Galbūt jie to ilgai laukė ir jiems bus be galo smagu, kad panorai su jais pasikalbėti dėl savo problemų. Juk įmanoma ir tai, kad per ilgai būdavai atsiskyrusi nuo tėvų, o kai prireikė jų pagalbos – sunku išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį.
Family
* Antra, jei tavo situacija su tėvais išties nepavydėtina, bijai nors žodeliu užsiimti jiems apie savo problemas, nes žinai, jog gali pakliūti į rimtą bėdą ir supranti, jog jokie būdai neprivers tėvų su tavimi pasikalbėti – jokiu būdu nestumiu tavęs problemos link. Tokiu atveju turėtum surasti kitą žmogų kuriam galėtum patikėti savo problemas. Kad ir kiek nusivylei gyvenimu dėl vieno ar kito dalyko, išsilieti tau būtina. Nesvarbu ar papasakosi tėvams, ar draugei, galbūt draugui, ar net mokytojai – jie tave išklausys, o tai yra svarbiausia. Galbūt širsti ant viso pasaulio ir tavo galvoje mintis, jog pasaulyje neliko dorų žmonių, tačiau tu klysti. Neabejoju, jog aplink save atrasi  tikrai ne vieną žmogų norintį tau padėti, tačiau tu tiesiog jo iki šiol nepastebėjai.
* Jei pasikalbėti vis nedrįsti, išliek savo mintis raštu. Vis daugiau žmonių siūlo savo pagalbą ir tu nieko nelaukusi gali jiems brūkštelėti elektroninį laišką apie savo problemas. Atsakymo tikrai sulauksi. Galų gale susirask bendraamžį kuris nori susirašinėti tikrais laiškais. Išliek savo mintis popieriuje ir nusiųsk tam žmogui. Ir jokiu būdu negalvok ką apie tai jis pagalvos. Tu nusikratysi nuo savęs didelę naštą ir tai tau bus tik į naudą.

Situacija: nepasitikiu drauge/u

Aplink save matome paauglius pasitikinčius savimi ir turinčius begalę draugų. Tačiau dažnai tai tebūna kaukė. Draugų, rodos, nesuskaičiuosi ant pirštų, o kai reikia to vienintelio kuriam galėtum patikėti savo bėdas, iš begalybės liktų vos keli, o galbūt tokių visai neliktų? Sunku patikėti, jog pasaulyje yra žmonių kurie neturi tikrų draugų, tačiau tai tiesa. Skaudi tiesa su kuria tenka susitaikyti vis daugiau jaunuolių. Tad kaip išdrįsti pasikalbėti su drauge/u ir nebijoti, kad apie tavo problemas sužinos visa mokykla?

Untitled

Patarimas
* Pirmiausia, jokiu būdu neišliek savo minčių tokiam žmogui kuriuo nepasitiki. Nesvarbu, kad tau reikia išsipasakoti. Juk visai nesinori, kad kitą dieną mokykloje į tave smigtų žvilgsniai dėl kurių jaustumeisi nekaip. Taigi Tavo užduotis, šiuo atveju, surasti tokį žmogų kuris tavęs neišduotų. Kuriuo galėtum pasitikėti.
* Antra, gali ieškoti pagalbos virtualioje erdvėje. Kaip jau minėjau, yra daugybę žmonių siekiančių padėti tokiems kaip tu. Smagiausia tai, jog šios iniciatyvos imasi vis daugiau paauglių. Taigi, gali nebijodama sulaukti pagalbos ir iš bendraamžių kurie su malonumu tau padės.
* Įsitraukdama į pokalbius su bendraamžiais el. paštu ar net realiais laiškais gausi ir pagalbos, ir susirasi naujų draugų.

Situacija: niekas man nepadės

Su tokia mintimi toli nenueisi. Tačiau būna tokių atvejų, jog galvojama, kad tau niekas nepadės ir kartais be jokio reikalo puolama į paniką. Taip atsitinka daugybei pasaulio žmonių ir vis labiau liūdina tai, jog tokie žmonės baigia savo gyvenimą ar ima kitaip save žaloti. Tad ką daryti?

Fighter

Patarimas
* Svarbiausia nepasiduoti, kad ir kokia tavo situacija būtų apgailėtina. Turi kovoti ir laikytis ieškant pagalbos.
Tokiems atvejams spręsti visus kviečiama skambinti pagalbos telefonais, konsultuotis su patyrusiais psichologais ir t.t. Bet juk vėl galvoje kirba mintys „Ką pagalvos mane pamatę išeinant iš psichologo kabineto?“. Kodėl žmonės bijo tai daryti? Dėl aplinkinių įtakos. Taip turbūt buvo, yra ir bus. Tačiau jei nemalonu lankytis pas mokyklos psichologą kodėl nenukakus į artimiausią miestelį?  Juk ten taip pat turėtum rasti psichologą. Kartais mes net neįsivaizduojame kaip būtų įdomu pasikalbėti su tokį darbą dirbančiu žmogumi. Galų gale paskambink pagalbos telefonu ne vien pokštavimui ir išliek viską kas susikaupė viduje. Tau pagerės, kad ir kaip keistai skambėtų.

Mes daug ko bijome, tačiau baimę reikia nugalėti..
Mes daug kuo nepasitikime, tačiau reikia ieškoti to kuriuo pasitikėtum..
Mes nepriimame pagalbos, nors ji ir ranka pasiekiama..
Mes tiesiog per daug galvojame ką pagalvos aplinkiniai ir imame visai nekreipti dėmesio į save..
Galų gale – klausykis muzikos. Rask tokią pagal kurią galėtum šokti, nors ir nemoki. Rask tokią kurioje galėtum paskęsti ir rasti prieglobstį nuo visų kenksmingų aplinkos reiškinių.
Skaityk, piešk, rėk atsistojusi ant jūros kranto – galbūt kas nors pagalvos, kad tu beprotė, bet kam tai rūpi? Niekas tavęs juk nepažįsta..
Rask tai, kas tave išvaduotų... Ieškok pagalbos ir bent kartą palepink save.

Sėkmės!

Be to...
Jei kyla klausimų, norite išsipasakoti, gauti patarimą ar tiesiog pabendrauti, tu gali rašyti ir man. El.paštu forever.best1998@gmail.com
Lauksiu laiškučių! :)

*Komentuok šį straipsnį - gauk 1 vieną tašką. Dalyvauk rubrikoje ar konkurse - gauk 3 taškus. Tapk aktyviausiu "Teenage Dreams" blog'o skaitytoju ir laimėk knygą "Laumės vaikas"!

8 komentarai:

Aqilė rašė...

Dar vienas šaunus tavo straipsnis! Vėl nėra jokių vietų užkibti. Ramia sąžine sakau, kad nusipelnei tapti mėnesio rašytoja. :))
Ačiū, už tokius šaunius straipsnius!

Aušrinė rašė...

Kaip visada šaunu! Esi tikra stropuolė ir tau vertėtų tapti psichologe :) Taip ir toliau!

^^ Simona ^^ rašė...

Kaip visada, šauniai padirbėjai! Užsitarnavai vietą mano mylimiausių rašytojų sąraše! :) Beje, Nijole, kai turėsi laiko, parašyk man į FB, turiu tau klausimėlį. :)

I n d r ė ♥ rašė...

Mano taip pat pirma mintis buvo, kad būtum puiki psichologė. :) Puikus straipsnis toms (ir tiems), kam tokios pagalbos reikia, spaudžiu visas tris reakcijas:)

Vilija. :) www.vilija-jankunaite.blogspot.com rašė...

Nijole, tikrai turi didžiulį talentą! Patarimai, rodos, paprasti, bet viską taip gerai aprašai! Prisidedu prie merginų nuomonės, jog tikrai sugebi padėti kitiems žmonėms ar bent nuteikti juos optimistiškai. Rašai labai gerai, tik kai kuriose vietose trūksta kablelių, pvz :

*Tada belieka atmesti galimybę pasikalbėti ir slėptis į kokį kamputį su klausimu kuris tave tiesiog graužia iš vidaus. (kablelio reikia prieš žodį 'kuris')

*Galų gale susirask bendraamžį kuris nori susirašinėti tikrais laiškais. (kablelio reikia prieš žodį 'kuris')

*Aplink save matome paauglius pasitikinčius savimi ir turinčius begalę draugų. (Kažkodėl man atrodo, jog reikalingas kablelis prieš žodį 'pasitikinčius'. Arba mano manymu geriausia būtų sakinį pakeisti į : ,,Aplink save matome paauglius, kurie pasitiki savimi ir turi begalę draugų.'')

*Draugų, rodos, nesuskaičiuosi ant pirštų, o kai reikia to vienintelio kuriam galėtum patikėti savo bėdas, iš begalybės liktų vos keli, o galbūt tokių visai neliktų? (reikalingas kablelis prieš žodį 'kuris')

Bet tie kableliai yra visiškas menkniekis prieš tą faktą, kad tu rašai labai gerai. :) Šaunuolė, nekantriai lauksiu ir kitų šios rubrikos straipsnių. Spaudžiu visas tris reakcijas. :)

Nijolė rašė...

Aqile, tai tau ačiū, jog taip manai! :)
Aušrine, ačiū, išties galvojau apie tokią profesiją, tačiau kaip bus pamatysim ateityje! ;)
Simona, džiaugiuosi dėl to, ačiū! :)
Indre, dėkui! :))
Vilija, labai smagu girdėti tokius žodžius iš tavęs! O dėl kablelių - ne kartą jie man kliuvo ir vis dar kiša koją, tačiau stengsiuosi pasitaisyti, ačiū! :)

Ugnė St rašė...

Nijole, tavo straipniais man labai labai labai patinka, sėkmės toliau rašant.:)

Lauryna Mlečkaitė rašė...

Taip. Dar vienas tobulas straipsnis. Dėkui, Nijole, už triūsą ir pastangas.