Lindy Hopas

Kai tik pasijausdavau blogai, išsyk eidavau pasišokti į “Savoy” klubą ir viską aplinkui pamiršdavau.
Lindyhopas pakylėja sielą – svingo muzika kartu su šokiu yra geriausia terapija pasaulyje.”

Lindyhopo ambasadorius Frankie Manning 

 

Pavadinimo kilmė


1927 m. lakūnas Charlesas Lindberghas pirmąkart pasaulio istorijoje vienviečiu lėktuvu “Spirit of St. Louis” perskrido Atlantą. Pasaulis džiūgavo, laikraščių antraštės skelbė: “Lindberghas peršoko vandenyną!” (Lindbergh Hops the Ocean!)

Po metų Niujorko klube “Manhattan Casino” prasidėjo šokių maratonas, kurį Sveikatos apsaugos komitetas pareikalavo nutraukti. Reporteriai, atvykę įamžinti policininkų uždaromą maratoną, nepaprastai susižavėjo juodukų šokėju Snowdenu, pravarde Shorty George. Reporterių paklaustas, kaip vadinasi šis šokis, Snowdenas nepasimetęs atšovė: “Lindy Hop!”

Savoy Ballroom


3-iojo dešimtmečio pradžioje Harleme buvo dešimtys naktinių klubų, viliojančių naktibaldas, tačiau nei vienas jų neprilygo Savoy Ballroom. Šiam klubui tiko tai, kas sakoma apie Niujorką – sugebėjai išgarsėti čia, sugebėsi išgarsėt bet kur!

“Savoy Ballroom” pateko į istoriją kaip vieta, padariusi lindyhopą pačiu beprotiškiausiu ir džiugiausiu Amerikos šokiu. Tiesa, lindyhopas buvo šokamas ir iki “Savoy” atidarymo, tačiau čia jis pasiekė savo šlovės viršūnę. Būtent šio klubo aikštelėje buvo įvestas “swing out”, suteikęs šokėjams tokias pat neribotas galimybes improvizuoti, kokias turėjo tik džiazmenai.

Milžiniškas ir elegantiškas “Savoy Ballroom” klubas užėmė visą Harlemo kvartalą ir talpino iki 4000 lankytojų. Nors publikos čia niekad netrūkdavo, klubo šeimininkai, siekdami užtikrinti šimtaprocentinį lankomumą, surengdavo režisuotas muštynes, kurios iš šalies atrodė visiškai natūraliai. Pasakojama, kad ypač didelį pasitenkinimą žiūrovai gaudavo stebėdami, kaip tarpusavio santykius kumščiais aiškindavosi dailiosios lyties atstovės.

Klube buvo dvi scenos, tad kai vienas orkestras padėdavo triūbas ataušti, grojimą iškart tęsdavo kitas. Šokiai čia nenutrūkdavo nė minutei! “Savoy Ballroom” savininkai susižerdavo 250 000 dolerių per metus, o apsauginiai gaudavo po 100 dolerių už naktį. Tais laikais pirma suma atrodė nesuvokiama, o antra – tikras lobis.


“Savoy Ballroom” buvo pirmuoju nerasiniu klubu Amerikoje. Pasak Frankie Manningo, “Savoy” buvo pusiau juodas, pusiau baltas. Klubo lankytojai čia ateidavo pasišokti ir nieko nejaudino odos spalva, svarbiausia – kaip sugebi šokti.

Lindyhopas – laisvės šokis


Lindyhopas labiausiai turėtų būti dėkingas tuometinei naujajai šokėjų kartai. Minėtas “Savoy Ballroom” apsauginis Hubertas White’as subūrė jaunųjų šokėjų trupę, kurie dar tik skynėsi profesionalų kelią. Šiandien jų vardai ištariami su ypatinga pagarba, o tuomet jie buvo paauglių kompanija, kuri troško pašėlti ir išgarsėti. “Tai buvo pradžia. Viskas buvo nauja, be jokių taisyklių. Mes sugalvodavome naujus judesius ir jeigu tai atrodė gerai, juos kartodavome”, – prisimena Frankie Manningas.

3-iąjį dešimtmetį Frankie Manningas buvo vyriausias trupės choreografas ir geriausias “Savoy” klubo šokėjas. Jo indėlis vystant šį šokį itin svarus – būtent Manningas 1933 m. atliko pirmąjį triuką, kuris pavertė lindyhopą patraukliausiu šokiu istorijoje. Niekas anksčiau šokdamas nemesdavo savo partnerės į orą.

“Mintis sukurti naują šokio judesį šovė man į galvą, kai pamačiau Shorty George’o ir jo partnerės Big Bea triuką”, – prisimena Frankie Manningas. “Ji buvo beveik dviejų metrų ūgio ir eidama nuo scenos užsimesdavo Shorty sau ant nugaros – tai visada užvesdavo publiką. Kai ėmiau kalbinti savo partnerę Fridą Washington, ji nukirto: “Pamiršk tai! Aš niekad nenešiosiu tavęs ant sprando!” Aš jai paaiškinau: “Atvirkščiai! Tai aš užsikelsiu tave ant nugaros, o tu apsivertusi nušoksi priešaky ant kojų!” Ir Frida atsakė: “Pabandykim…”

Didysis lindyhopo populiarumas prasidėjo 1935 m., kai Hubertas White’as atvedė savo šokėjus į kasmetį Niujorko šokių čempionatą “Harvest Moon” ir pirmąsyk lindyhopą pastatė greta tradicinių šokių – fokstroto, rumbos, valso ir tango. “Savoy” lindyhoperiai, tuomet užėmę pirmąją, antrąją ir trečiąją vietas, buvo vieninteliai juodaodžiai šokėjai. Po šio čempionato Whitey’s Lindy Hoppers tapo tokie populiarūs, kad rengė pasirodymus visame pasaulyje.

East Coast Swing stilius


Prieš karą, nepaisant stulbinančio populiarumo, lindyhopas buvo pusiau oficialiu šokiu, kurį mokė vos keletas nepriklausomų šokių studijų bei “gatvės mokytojai”. Tuo metu šokių salių ir mokytojų licencijų monopolį valdė dvi pagrindinės Amerikos šokių organizacijos, kurios lindyhopą laikė trumpalaikiu susižavėjimu ir draudė jį mokyti.

1942 m. šios organizacijos paskaičiavo, kiek kasmet jos praranda pinigų, ir paskelbė, kad lindyhopas negali būti ilgiau ignoruojamas, tačiau “jo judesiai turi būti sutaurinti ir pritaikyti padorioms šokių salėms”.

Ir tikrai “sutaurino”, pašalinę visus sudėtingus judesius bei atsisakę skaičiavimo iš aštuonių, o kaip pagrindą paėmę “two-step”. Šokis tapo paprastesniu, jį išmokti pasidarė žymiai lengviau, tačiau išnyko šokio siela, užleidusi vietą technikai. Šis stilius, pavadintas East Coast Swing, gan ilgai buvo laikomas tikruoju lindyhopu, kadangi jį dėstė dauguma Amerikos šokių mokyklų, be to, jį galima pamatyti to meto filmuose, ir būtent šį stilių Antrojo pasaulinio karo metu į Europą atsivežė amerikiečių kariškiai.

Lindyhopo saulėlydis


Kai svingo era pasiekė savo viršūnę, “Lindy Hop”, “Jitterbug” ar “Boogie-Woogie” iš esmės buvo to paties šokio sinonimai. Iš viso priskaičiuojama iki 50-ies lindyhopo giminaičių, tokių kaip “Balboa”, “Collegiate”, “Jive”, “New Yorker”, “Shag”, “Shim Sham Shimmy”, “Tap Dance”, “East Coast Swing”, “Street Swing”, “Hand Dancing”, “Hollywood Style”, “West Coast Swing”, “Ceroc”, “Le Roc”, “Push”, “Whip”, “Big Apple”, “Little Apple”, “Scrontch”, “Varsity Drag”, “Mouche”, “Hustle”, “Suzie Q”, “Ballin’ Jack”, “High School Bop”, ir, galiausiai, Rock and Roll.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo lindyhopo laukė saulėlydis, kuris buvo susijęs su bendra svingo muzikos ir bigbendų krize. Tai lėmė daug priežasčių, kurių svarbiausia buvo po karo atsiradę nauji ekonominiai ir kultūriniai reiškiniai. Iškart po 1945-ųjų savo eilės prie šlovės pjedestalo jau laukė “Bebop”. Svingas ir lindyhopas tapo senamadiškais, daugelis garsių orkestrų bei šokių trupių iširo, viena po kitos užsidarydavo šokių salės…

5-ąjame dešimtmetyje dar buvo bandyta atgaivinti lindyhopą su nauja etikete “Rock and Roll”. Nemažai šokių studijų, norėdamos pritraukti publiką, įvedė rokenrolą į savo programas, nors iš tiesų dėstė tikrų tikriausią “West Coast Swing”.
Šis bandymas sužlugo 7-ojo dešimtmečio pradžioje per pasaulį nusiritus bitlomanijos ir tvisto bangai.

Atgimimas


1985 m. Niujorke Steve’as Mitchellas ir Erin Stevens įkūrė The New York Swing Dance Society, paskatinę Frankie Manningą palikti darbą pašte, kuriame jis plušo kelis pastaruosius dešimtmečius, ir imtis mokyti lindyhopą.

1989 m. Frankie Manningas pelnė Brodvėjaus apdovanojimą Tony Award už miuziklo Black and Blue choreografiją.

1989 m. Los Andžele įvyko tuomet niekam nežinomos grupės Royal Crown Revue koncertas. Miestas po miesto ir ši grupė išjudino visą Ameriką, užkrėsdama savo meile 1930-1940 metų muzikai bei kultūrai. Prasidėjo svingo atgimimas.

1993 m. Los Andžele po daugelio metų duris vėl atvėrė klubas The Derby, kuriame kasdien vyksta svingo vakarėliai bei koncertai.

1996 m. filmas Swingers su Jonu Favreau iškėlė šią subkultūrą ir pavertė neosvingą masiniu judėjimu.

1999 m. legendinėje šokių salėje Roseland Ballroom buvo pažymėtas Frankie Manningo 85-metis. Dalyvavo net 1700 svečių, o pats jubiliatas, skambant dainai “Shiny Stockings”, paeiliui šoko su 85 geriausiomis pasaulyje lindyhopo šokėjomis.

2000 m. Švedijoje, Herango miestelyje rengiamoje kasmetinėje lindyhopo vasaros stovykloje Herrang Dance Camp
apsilankė virš 1500 svingo šokėjų iš viso pasaulio.

2009 m. balandžio 27 d., likus vos mėnesiui iki 95-ojo jubiliejaus, mirė legendinis lindyhoperis Frankie Manningas.


Taigi Lindy Hopas yra tikrai legendinis, pakeliauntis nuotaiką ir užvedantis šokis. Kiekvienas pabandęs šokti Lindy Hopą niekada jo nepamirš!


P.S. - Informaciją ėmiau iš Hoppers.lt



Komentuok šį straipsnį - gauk 1 vieną tašką. Dalyvauk rubrikoje ar konkurse - gauk 3 taškus. Tapk aktyviausiu "Teenage Dreams" blog'o skaitytoju ir laimėk knygą "Laumės vaikas"!

9 komentarai:

Ugnė St rašė...

Daug naujo sužinojau, šaunus straipsnis.:)

Aušrinė rašė...

Tekstukas išties patiko, viskas gerai, tik galbūt per daug datų (pasijaučiau vos ne kaip istorijos pamokoje :) ). Kitą kartą siūlyčiau jų dėti mažiau. Sėkmės!

Emma D. rašė...

Straipsnis tikrai įdomus :) Tik gal kitą kartą pasieškok informacijos dar ir kituose puslapiuose - gal ir nieko naujo nesužinosi, bet tikrai nekils abejonių, kad straipsnis - kopijuotas, beto rašant straipsnį reikia turėti du informacijos "tiekėjus" ;] Bet šiaip - šaunuolė, taip ir toliau!

Aš Kamilė rašė...

Buvo tikrai labai idomu skaityti. Isdestymas grazus. Ir si sokis ♥! Man labai jis patinka... Tik dar galejai ideti kelis zingsnelius sio sokio =D. Sekmes !

Simona rašė...

Na, straipsnis įdomus, bet bent jau aš visas tas datas praleidau... tiesiog nemanau, kad jos reikalingos (aišku viena, kita - nieko tokio), padaro straipsnį per daug informatyvų vasarai. Bet šiaip viskas gerai :)

Amaya rašė...

Straipsnis buvo įdomus, puikiai pasidarbavai! :)

endearment. rašė...

Pirmą kart girdžiu ;o
AČIŪ

Aqilė rašė...

Patiko, sužinojau daug naujo. Visada domėjausi įvairiais šokių stiliais, o šis atrodo toks linksmas! Ačiū tau! Ir daugiau tokių straipsnių!

Anonimiškas rašė...

Na ką, Agnyt, įdomu ar pati šoki Lindį, ar kokia tavo draugė gal šoka... ;DDD