Pasaulio stebuklai ir paveldo sąrašas *pirma dalis



Cheopso piramidė
Cheopso piramidė, arba Didžioji Gizos piramidė – faraono Cheopso kapas, pastatytas apie 2500 metais prieš mūsų erą, yra seniausias iš visų pagrindinių pasaulio stebuklų, bei vienintelis išlikęs iki mūsų dienų.
Neteisūs tie, kurie sako, kad šį statinį statė tik vergai ir kaliniai - egiptiečiai statybose dalyvavo savanoriškai. Kadangi nuo birželio iki lapkričio patvinęs Nilas trukdydavo atlikti įprastus darbus, buvo džiaugtasi, kai pasirodydavo šalies raštininkas, su ilgiausiu norinčiųjų sąrašu - kone visą Egiptą buvo galima sutikti valdančiojo faraono paskutinio atilsio vietovėje. Tenykščiai tikėjo, kad prisidėję prie didvyriškos ir tautą aukštinančios užduoties įgaus dalelę dieviškojo faraonų nemirtingumo. Be to, kiekvienas prisidėjęs žmogus buvo aprūpinamas pastoge, maistu bei vandeniu - Didžiosios piramidės statymo laikais Egiptas klestėjo, tiesiogine to žodžio prasme. Vis dėlto pastatyti šį stebuklą nebuvo lengvas uždavinys - piramidė siekia 147 metrų aukštį ir yra sudaryta iš 2 milijonų akmens luitų, kurių vieno svoris siekia 2,5 tonos. Tuo labiau, kad piramidė nėra vien iš akmenų sudaryta - statinio viduje įrengtas koridorių tinklas, kuris didžiąja galerija vedė į faraono laidojimo kambarį. Iš dvidešimt metų, skirtų statyboms, dešimt buvo reikalingi vien pagrindui padengti - ant paprastos žemės pastatyta piramidė nuo savo pačios svorio paprasčiausiai prasmegtų. Tad pirmiausia reikėjo atrasti tinkamą vietą didžiajam statiniui. Tokia rasta į pietus nuo dabartinės Egipto sostinės Kairo, uolėtoje dykumos plynaukštėje. Parengiamuosiuose darbuose dalyvavo apie 4000 amatininkų, menininkų, bei architektų. Per du dešimtmečius prie piramidės iš viso dirbo virš 100 000 žmonių. Ir jie išties buvo puikūs darbininkai - anot to meto liudininkų  „Saulės ir net Mėnulio šviesoje Cheopso  antkapinis paminklas paslaptingai švytėdavęs tarsi milžiniškas, iš vidaus apšviestas kristalas“. Nors šiais laikais piramidė ir praradusi savo žvilgesį - sunkiaisiais laikais buvo nuplėštos piramidę dengusios kalkakmenio plokštės ir panaudotos namams bei mečetėms statyti, minios turistų kasmet plūsta apžiūrėti Cheopso, bei kitų piramidžių. O gal atskleisti jų paslapčių? Nes šie didingi statiniai jų turi tikrai ne vieną ir ne dvi.


Kabantieji Babilono sodai
Kabantieji sodai (arba Seramidės sodai) – sodų kompleksas, pastatytas senovės mieste Babilone, Eufrato pakrantėje. 
Babilonas buvo griežtos stačiakampio formos miestas, apjuostas didžiule dviguba siena su aštuonetu vartų. Jis buvo tiesiog nepaprastai gražus, taip griežtai suplanuotas, kad, matyt, net pelės savo vietą turėjo. Miesto vidury – nuostabūs karaliaus rūmai. Kai ši didybė griuvo, priveikta Asirijos valdovo, naujasis karalius Nabuchodonosoras nusprendė atstatyti žymujį miestą tokį, kokio niekas niekada neregėjo.
Užtat nevisi Babiloniečiai buvo laimingi. Karaliaus žmona, Midijos karalienė Amytis ilgėjosi tėvynės kalnų ir miškų. Karalius negalėjo žiūrėti į liūdinčią žmoną ir nusprendė ją pradžiuginti įrengdamas didžiulius sodus, priminsiančius jai namus.
Kabantieji sodai išaugo ant plataus keturių pakopų bokšto, kurios kiekvienoje buvo išmūryti tvirti skliautai, ir paremti galingomis aukštomis kolonomis. Grindinį sudarantys akmeniniai luitai iškloti nendrėmis ir užlieti asfaltu, o paskui dar ir sucementuoti plytomis. Ant viso to sudėtingo įrenginio užpiltas toks storas derlingos žemės sluoksnis, kad čia galėjo augti didžiausi medžiai. Plačiuose laiptuose, vedančiuose į terasą, karaliui įsakius buvo atvežti karalienės mėgstamiausi augalai, vešlios palmės. Tarp kolonų žaliavo nuostabiausi medžiai, augo nuostabiausios gėlės. Vandenį sodams ištisą dieną semdavo šimtai vergų, sukdami didžiulį vandens keliamąji ratą. Sodai buvo atgręžti į šiaurės vakarus, iš kur pūtė vėsus vėjas. Sodų kvapas, pavėsis ir vėsa bemiškėje ir nekalnuotoje Babilonijoje žmonėms atrodė lyg stebuklas.
Šių laikų archeologiniai kasinėjimai senovės Babilono srityje atskleidė rūmų pamatus. Prie pat rytinio Eufrato kranto, neseniai atkastos masyvios 25 metrų storio sienos, kurios, spėjama ir buvo Sodų terasos. 


Artemidės šventykla
Pagal legendą Efesą įkūrė amazonės – karingų moterų gentis. Vietą tarp septynių pasaulio stebuklų dėl nuostabios architektūros pelniusi šventykla buvo statoma daugybę kartų - mediniai statiniai suirdavo, sudegdavo arba paprasčiausiai sugriūdavo. Tačiau VI a. prieš mūsų erą, parėmus Krezui, turtingam kaimyninės Lidijos karaliui nuspręsta pastatyti deivei didingą buveinę. Šventykla buvo pastatyta iš marmuro, pelkėje prie upės. Statyba buvo sudėtinga ir paini, ir, kad ir kaip būtų gaila, šventyklą suprojektavęs Chersitronas nepamatė galutinio savo darbo rezultato.... Šventykla buvo baigta 550 metais prieš mūsų erą. Deja, mes beveik nieko nežinome apie šventyklos vidų, pačios Artemidės skulptūrą, puošmenas. Nes visą triūsą sunaikino eilinis žmogus Herostratas 356 metais prieš mūsų erą ją sudegindamas.
Buvo nuspręsta atstatyti sunaikintą statinį, ir per kelis dešimtmečius padėdama architekto Cheirokrato iškilo nauja šventykla, suprojektuota pagal senosios modelį. Ir ji buvo tikrai ne mažiau įspūdinga nei pirmapradė. Statinį rėmė 127 marmuro kolonos, trisdešimt šešios jų bazės buvo papuoštos bareljefais, ir kiekviena kolona išraižyta 40-48 karneliūnomis. Iš stogvamzdžio riaumojo liūtų galvos, šventyklos viduryje stovėjo milžiniška Artemidės skulptūra. Be jos, užėję galėjo pamatyti ir Praksitelio bei Skopo darbų, bet juos užgoždavo nuostabūs paveikslai. O altorius buvo puikus atskiras pastatas su kolonadomis, stovintis prieš šventyklą.
Gerokai didesnė už žymųjį Parteniną, Artemidės šventykla buvo viena iš didžiausių graikų kada nors pastatytų šventyklų. Gaila, kad šiomis dienomis iš šio didingo statinio išliko tik atkasta šventyklos pakyla ir vieniša restauruota kolona.


Dzeuso skulptūra
Olimpinės žaidynės buvo svarbus įvykis Senovės Graikijoje. Jų metu buvo nutraukiami karai tarp graikų miestų, atvykdavo atletai iš įvairių Graikijos kolonijų. Vietovė kur vykdavo žaidynės - Olimpija buvo svarbus religinis centras, kurioje labiausiai buvo garbinamas buvo dievas Dzeusas. V a. prieš mūsų erą Olimpijos gyventojai savo dievo garbei nusprendė pastatyti šventyklą. Ji pastatyta iš akmens luitų ir supama tradicinių kolonų. Tačiau šventykla neturėjo dievo skulptūros.
437 metais prieš mūsų erą  Atėnų architektas Fidijas gavo Dzeuso šventyklos tarybos kvietimą pastatyti didingą Dzeuso statulą, ir nedvejodamas ėmėsi darbo. Architektas nusprendė pastatyti statulą iš aukso ir dramblio kaulo plokštelių, su mediniu vidumi. Statula išėjo net 13 metrų aukščio, viršumi rėmėsi į lubas. 
Feidijas pavaizdavo Dzeusą sėdintį soste, taip padidindamas jo ūgį esamoje erdvėje: tuo metu atrodė neįtikėtina, kad jei Dzeusas atsistotų, galva pramuštų lubas - stačias valdovas būtų buvęs daugiau kaip 18 m aukščio. Dešinėje rankoje jis laikė sparnuotą deivės Nikės figūrėlę, simbolizuojančią pergalę olimpinėse žaidynėse, o kairėje – metalo inkrustacija papuoštą skeptrą, reiškiantį jo, kaip dievų valdovo valdovo, valdžią. Dzeusas buvo iki juosmens apnuogintas, o toliau besitęsiančiame iš aukso padarytame drabužyje buvo išraižytos lelijos ir gyvūnai. Galvą puošė tradicinis auksinių alyvų vainikas. Dievas sėdėjo soste, inkrustuotame juodmedžiu ir brangakmeniais, išpuoštame mitologinių būtybių raižiniais. Patogumui Dzeuso pėdos rėmėsi į suolelį kojomis. Didinga figūra sėdėjo nepaprastai gražiame soste, kuris pats buvo nuostabus meno kūrinys, išpuoštas mitologinių būtybių raižiniais bei mitologinėmis scenomis ir inkrustuotas auksu ir brangakmeniais. Dzeuso pėdos rėmėsi į didelį suolelį kojoms. Ant statulos, kad nesutrūkinėtų dramblio kaulas, kiekvieną dieną buvo liejamas aliejus, kuris sutekėdavo į priešais buvusia įdubą.
Pasak pasakojimų, kūrinys buvęs toks didingas, kad Fidijas, baigęs darbą priėjo prie statulos ir paklausė "Ar tu patenkintas, Dzeusai?" Pasigirdo perkūno trenksmas, ir grindys prie statulos kojų įskilo.
IV a. po Kr. pabaigoje krikščionys uždraudė visus pagoniškus kultus. Olimpijos šventovė nebeveikė, nutrūko olimpinės žaidynės, Dzeuso šventykla uždaryta. Ilgainiui statulą gadino žemės drebėjimai, potvyniai, kol Bizantijos imperatoriai atsargiai pervežė ją į Konstantinapolį. Tačiau V mūsų eros amžiuje imperatoriaus Teodosijaus II rūmai sudegė. Statula, su mediniumi vidumi taip pat buvo pasiglemžta ugnies.
Šiais laikais žmonės gali vaikščioti po šventyklos griuvėsius ir pamatyti, kur kadaise buvo didingoji Dzeuso statula. Tačiau pati skulptūra išnyko visiems laikams. 


Halikarnaso mauzoliejus
Halikarnaso mauzoliejus - vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių pasaulio stebuklų, stovėjęs Mažojoje Azijoje, Halikarnaso mieste (dabar Bodrumas).
Mauzoliejus Turkijos pietryti
niame pajūryje buvo pastatytas Mausolo, Karijos valdovo, palaikams saugoti. Didingo antkapinio paminklo statymą po jo mirties 353 pr. Kr. pratęsė žmona Artemisija, tačiau ir ji nesulaukė statybų pabaigos - mirė vieneriais metais anksčiau. Jos pelenai palaidoti Mauzoliejuje greta vyro. 
Žinoma, kad mauzoliejų dailino penki iš geriausių graikų skulptorių: Skopas, Briaksidas, Leocharas, Timotėjas ir Praksitelis. Kiekvienas iš keturių pasidalino po vieną sieną ir dailino ją pagal savo išmanymą, o penktasis kūrė didžiulį vežimą mauzoliejaus viršūnei. Beveik 45 metrų aukščio statinį sudarė trys pagrindiniai elementai - stogas, antkapis ir platforma. Pastaroji buvo pastatyta pati pirmoji į jos viršų vedė įmantrūs laiptai išpuošti akmeniniais liūtais. Akmenys pakylai padaryti importuoti iš įvairiausių pasaulio kraštelių.
Ant platformos stūksojo pats antkapis, pastatytas daugiausiai iš marmuro, atvežto iš Koso salos. Svarbiausiąją mauzoliejaus dalį puošė įstabūs reljefai, vaizduojantys graikų mitologijos ir istorijos scenas.Stogą puošė kvadriga: keturi žirgai tempia kovos vežimą, kurį valdo Mauzolas ir Artemisija.
Mauzoliejus išsilaikė beveik 16 amžių, ir pergyveno patį Halikarnaso miestą. Tačiau pastatui nebuvo lemta pasiekti šešiolikto amžiaus pradžios - smarkiai nukentėjusio nuo žemės drebėjimų, penkioliktajame amžiuje kadaise didingo mauzoliejus buvo išlikę tik pamato fragmentai.
Rodo (Maltos) ordinas Halikarnaso mauzoliejaus likučius naudojo Bodrumo tvirtovės statybai. Ordino riteriai keletą pastato skulptūrų panaudojo ir vidaus puošimui. Kelios iš tų skulptūrų saugomos Britų muziejuje.
Šiais laikais mauzoliejus yra bendrinis žodis apibūdinti didingam antkapiniam statiniui. Jie statomi ir dabar.


Rodo kolosas
Rodo kolosas – milžiniška graikų Saulės dievo Helijo skulptūra, stovėjusi Rodo saloje III a. prieš mūsų erą.
305 metais prieš Kristų Sirijos valdovas Demetrijas Poliorketas apsiautė Rodo salą, manydamas kad vietiniai greit pasiduos nenorėdami mirti iš bado, tačiau rodiečiai pasirodė esą lygiaverčiai priešininkai, ir Demetrijui teko grįžti į Siriją visiškai nieko - apgulties mašinos įrankiai, ir kiti koviniai rakandai liko Rodo saloje.

Pergalei pažymėti Rodo gyventojai nutarė pastatyti milžinišką salos globėjo – Saulės dievo Helijo – skulptūrą. Lėšų šiam darbui turėjo pakankamai - pardavę apgulties mašinas rodiečiai neblogai užsidirbo. Statyboje buvo naudojami taip pat ir perlydyti Demetrijo kariuomenės palikti metaliniai ginklai. 


Pastatyti Kolosą buvo pavesta garsiam skulptoriui Charesui, Lipiso mokiniui. Amžininkai rašė, kad vidinę figūros konstrukciją sudarė iš akmens blokų pastatyti bokštai, į kuriuos buvo įkalti geležies strypai ir prie jų tvirtinamos bronzos plokštės. Kadangi Kolosas buvo didžiulis (pabaigus statula siekė apie 35 metrus), buvo neįmanoma atskirai nulieti galūnių ir liemens, o paskui juos sujungti tad Charesas turėjo figūrą lieti vietoje, pradedant nuo pėdų. Kadangi statulai padirbti būtų nepakakę visų salos bronzos ir alavo atsargų, papildomai medžiagų atgabenta jūra. Tačiau jas reikėjo išlieti bei suteikti tinkamą formą, tad Kolosas augo tik po 2 - 2,5 m. į metus. Iš viso sunaudota 500 talentų bronzos ir 300 geležies (maždaug 13 ir 8 tonų). Viršutinei koloso daliai statyti buvo supiltas didelis grunto pylimas, kurį vėliau nukasė.

Prie nesklandumų sąrašo prisidėjo ir faktas, kad tokia aukšta statula atlaikytų vėjus ir kitus gaivalus, turėjo būti kolonos formos. Rankos turėjo būti priglaustos prie šonų arba iškeltos tiesiai aukštyn, nes dėl jų svorio ir dydžio jokia kita padėtis nebūtų buvusi tvirta. Bet vis dėlto, neskaitant visų sunkumų per dvylika metų kolosas buvo baigtas. Manoma, kad tai buvo jaunuolio figūra su galva, papuošta liepsnos liežuvių aureole ir palaidais garbanotais plaukais, tačiau autentiška koloso išvaizda nežinoma.
Kad ir kaip bebūtų gaila, ši didinga statula stovėjo trumpiausiai iš visų septynių stebuklų - viso labo tik apie 56 metus - 226 m. prieš Kristų kilęs žemės drebėjimas iš koloso paliko tik griuvėsius. Nors Ptolemėjas III ir siūlė lėšų atstatymui, dėl nepalankios orakulo pranašystės sumanymo buvo atsisakyta. Liekanos, tapusios turistų traukos centru pragulėjo virš 800 metų. Pagrindine pramoga tapo bandymas apglėbti kokią skulptūros dalį, tačiau ne kiekvienas vyras sugebėdavo net pirštą apkabinti.
654 metais arabams užėmus Rodą koloso metalas buvo parduotas neaiškiam sirų pirkliui, kuris krovinį sugebėjo išsivežti tik panaudojęs 900 kupranugarių.


Aleksandrijos švyturys
Aleksandrijos švyturys pastatytas III a. pr. m. e. tvirtai prastovėjo apie 1500 metų, kol jį galutinai sugriovė žemės drebėjimas. Jo pagrindu sukurti daugybę kitų Viduržemio jūros švyturių.
Švyturys buvo skirtas laivams saugiai nukreipti į Aleksandrijos uostą. Jį pastatydino Ptolemajas I, tačiau pašventino jau Ptolemajas II. Šio žinomiausio pasaulyje švyturio statyba truko apie 15 - 20 metų ir kainavo tais laikais didžiulę 800 talentų sumą. Statinio paskirtis nulėmė ir statybos vietą – nedidelę Faro salelę netoli Aleksandrijos.
Švyturys buvo trijų dalių bokštas, dengtas baltu marmuru. Apatinioje, stačiakampėje 65 metrų aukščio dalyje gyveno darbininkai ir kareiviai, buvo laikomi gyvuliai ir maisto atsargos. Dalies viduje buvo stora siena laikanti aukštesniąsias dalis, į kurias buvo lipama įvija rampa.Vidurinę dalį sudarė 30 metrų aukščio aštuonkampis bokštas, o viršutinę, trečiąją dalį puošė  9  metrų aukščio kupolas paremtas kolonomis, tarp kurių degė švyturio ugnis. Viršūnę vainikavo bronzinė Dzeuso arba Poseidono statula.
Kuras švyturiai buvo užvežamas mulų arba arklių traukiamais vežimais. Šviesai atmušti jūros kryptimi buvo pritaikyti dideli bronziniai veidrodžiai, todėl jūreiviai Aleksandrijos švyturio šviesą naktimis matydavo už 50 km. Legenda pasakoja, kad šis veidrodis taip pat buvo naudojamas priešų laivams susekti ir sudeginti, kol jie dar nepasiekė kranto.
Nepaisant irimo ir taisymų, Faro švyturys iš esmės nesugadintas stovėjo iki XIV a. Kažkuriuo metu iki XII a. jis smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, po jo kvadratinis pagrindas buvo sutvirtintas kontraforsais, o ant jo pastatyta mečetė. Šis statinys visiškai sugriuvo per kitą žemės drebėjimą, 1303 m., ir galiausiai 1476 m. jo vietoje buvo pastatyta Kait Bėjaus tvirtovė. Apie 1970 metais egiptiečių nardytojas jūros dugne atrado daug akmens blokų ir statulų. Tikima, jog tai ir yra sugriuvusio švyturio liekanos, ir pastaruoju metu jas tyrinėja prancūzų narų ir archeologų grupė.

7 PAKOMENTAVO

  1. Gale daug kopijavai, nes matosi kur kopijuota

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gal tu skaitai per telefoną? Nes taip skaitant kaikuriose vietose raštas staiga sumažėja :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai patiko, šaunu. Ačiū. :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Išdėstymas nepatraukė, o ir teksto gerokai per daug. Jei vartant žurnalą pamatyčiau tokį straipsnį, tikrai neskaityčiau, nebent permesčiau akimis ir skubiai praversčiau puslapį.
    Informacija tiesiog nukopijuota ir sudėta į vieną vietą, o kai kur matosi, kad net nerūšiuota. Medžiaga tinkama nebent nuobodžiai paskaitai apie architektūrą ar istoriją, o ne jaunimo puslapiui.

    Be to, trūksta autorės braižo - kaip jau minėjau, tavo darbas sutelpa į 'copy+paste' mygtuko spaudymą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ema šalia manęs rašė darbą ir iš karto puolu ją ginti. Ji yra paauglė ir Ema šiais dalykais domisi, tad atsiras ir kitų, kurie tuo domisi. Šitą straipsnį ji rašė savaitę, o copy paste padaryti galima daug greičiau. Nesakau, kad papildoma informacija nesinaudojo - naudojosi, juk faktų neišgalvosi, tačiau ji tai parašė savais žodžiais, neikenčiant faktų. Tad viskas yra gerai. Galbūt man užkliuvo tik tai, kad neparašė iš kur sėmė informaciją, bet visa kita yra puiku ;)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Daug naudingos informacijos, puiku :) tik... Gal tikrai kiek teksto per daug? :) Pet vertinu Tavo pastangas :)

    AtsakytiPanaikinti