Siaubo istorijų konkursas

KAMILĖ

                     Štai ir atėjo mūsų daug apkalbėta šventė - Helovynas. Ir žinot ką tai reiškia ? Ogi tą, kad atėjo metas paskelbti visas siaubo istorijas ir balsavimą. Nors dalyvių sulaukėme tik tris, bet jų istorijos - labai baisios... Aišku gerąją prasme ! Tad nieko nelaukime ir skaitykime !


Skaistė Miceikaitė
"Prologas"

Atšipęs mėnulio pjautuvas raižė tirštus ir juodus nakties debesis, kuriuos kartas nuo karto perskrosdavo ryškus mėlynas arba ryškiai oranžinis žaibas. Lindėjau savo gūžtoje, susisupęs į ganėtinai sunkią, pėlėsiu atsiduodančią atklodę ir bijodamas ką nors praleisti, viską stebėjau pro senokai valytą langą. Lietus nepaliovė lijęs jau antrą dieną ir buvau įsitikinęs, jog tai nepabaiga. Kažkur fone plyšojo senas radijo grotuvas iš kurio lūžtančių, metalinių plokštelių sklido tokia pati sena 70'ųjų muzika. Mažame, uždaryto fabriko kambarėlyje, vidurnaktį buvo itin nejauku - grotuvo traškesys ir kartais nuo metalinių laiptų
atsklindantis vėjo aidas sukeldavo itin nemalonų šiurpulį, kuris pereidavo išilgai mano
stuburo ir dingdavo kažkur prie šąlančių kojų pirštų. Jutau keista virpulį pilvo apačioje ir žinojau, jog tuoj kažkas nutiks, tik negalėjau tiksliai pasakyti kas. Deja, pastarąsias keturiasdešimt minučių nieko neįprasto nenutiko, o mano akys pavandenijo, nuo buko spoksojimo į tuščią gatvę, kurią apšvietė blankiai šviečiantys žibintai. Kai tariausi, jog užsimerkiu šiąnakt jau paskutinį kartą, akies krašteliu išvydau žybtelėjimą kažkur netoli apleistos krepšinio aikštelės, kurioje niekas nesilanko jau kelis dešimtmečius. Mano sustingęs kūnas nevalingai pakilo nuo sukrypusios kėdės ir prisišliejo prie surūdyjusio radiatoriaus, kuris jau senokai neatliko savo paskirties. Pažvelgiau pro langą dar kartą, tačiau nieko daugiau nebeišvydau ir maniau, jog mano pasąmonė tiesiog nusprendė eilinį kartą su manimi pažaisti. Jau ruošiausi vėl klestelėti į savo krėslą, kai staiga iš po apvytusios gyvatvorės išlindo moteriška figūra. Kaip tik tuo metu, dangų sudrebino griaustinis, priversdamas mane šoktelti nuo lango ir užkliūti už suklypusios kompiuterio dėžės, kuri tik suburzgė, išleisdama paskutinį atodūsį. Širdis krūtinėje daužėsi lyg pašėlusi ir nors visada tardavausi, jog griaustinio nebijau, dabar buvau tarsi paklaikęs. Vis dėlto, man tai nesutrukdė dar kartą prieiti prie lango ir pabandyti jį atverti, kad tik pamatyčiau tą keistą šėšėlišką siluetą. Kažkodėl širdies gilumoje jaučiau, kad jis mistiškas, kad tai yra kažkas, ko aš ilgai laukiau. Pasukus, baltų dažų likučiais nusėtą metalinę rankenėlę, išgirdau trakštelėjimą, o lango vyriai girgždėdami sudejavo. Stiklo bei metalo gabalas buvo nublokštas didelio vėjo gūsio ir atsitrenkė į ištrupėjusio betono sieną, palikdamas didžiulę kiaurymę ir tinko gabalėlius ant grindų. Lietus įsiveržė į patalpą, o šalti oro šuorai sustingo mano gerklėje ir užtvindė krūtinę, kol veidas buvo plakamas nerimstančių vandens lašų. Vėliau sekė keletas griaustinio trenksmų ir gelsvai žalių žaibų, kurie nušvietė visą padangę ir būtent tuo momentu, aš aiškiai išvydau nuogą kūną, bestypsantį ant parudavusios žolės. Tai buvo dvidešimties, o gal ir dvidešimt penkerių metų moteris, kurios kūną, kaip ir mane, plakė tas pats audringas lietus. Tačiau ji, kitaip nei aš, atrodė, kad tuo mėgavosi. Jos juodi kaip varno plaukai, plaikstėsi vėjyje, o jos šiek tiek praskėstų kojų klubai lingavo pagal kažkokią muziką, kurią galėjo suprasti ir išgirsti tik pati būtybė. Stebėjausi, kaip tai merginai nešalta, tačiau pastebėjau, jog mano kūnas dreba daug labiau, nei josios. Atrodė, jog juodaplaukė atliko kažkokį ritualinį šokį: ji grakščiai judėjo į priekį ir atgal, vėliau iškeldavo rankas į dangų ir kažko nebyliai šaukdavosi kietai sučiauptomis lūpomis. Tokius judesius ji atliko ne vieną kartą ir maniau, kad galbūt ji taip šoks visą naktį, tačiau staiga lietus aprimo, ir suvokiau, kad jau senokai neišgirdau nei vieno griaustinio trenksmo. Buvau lyg užburtas šio magiško, ritualinio šokio, kurį atliko ši keista mergina. Mano nuskalbti Rolling Stones marškinėliai buvo kiaurai permirkę, gerklė ir plaučiai stingo nuo šalto vandens pertekliaus, balta oda tapo pašiupusi lyg žąsies ir aš nė pats to nepastebėdamas, sunėriau rankas, prišliedamas jas prie krūtinės. Mano BRM firmos laikrodžio ciferblatas atsispindėjo paskutinio žaibo blystelėjime ir patraukė būtybės dėmesį. Mergina atsisuko į mane ir galėjau aiškiai išvysti dvi tobulas krūtis, kurių atsikišę speneliai buvo sustingę nuo lietaus ir vėjo, o gaktos plaukai - susilieję su lytiniu organu. Nė neatrodė, jog sutvėrimas gėdytųsi savo nuogumo ar bandytų jį slėpti. Ji pažvelgė į mane savo pilkai melsvomis akimis, kurios tarsi kiaurai perverė mano sielą ir aš keletą sekundžių negalėjau pajudėti iš vietos. Staiga pajutau aštrų tvinkčiojimą kaklo venose, o vėliau spaudimą gerklės išorėję, nors mergina stovėjo už maždaug trisdešimties metrų nuo manęs ir nė nejudėjo. Spaudimas vis stiprėjo ir pradėjau springti oru, rankomis bejėgiškai bandydamas sučiupti kažką, ko nematau. Jaučiau, kaip akys pasruvo krauju ir paskutinį syk pažvelgiau į būtybę. Ji stovėjo iššiepusi savo baltus dantis, kurie buvo keistai smailūs ir galėjau prisiekti, jog mačiau iltis. Mano burna prasivėrė žiopčiodama bei tikėdamasi pajusti deguonį plaučiuose, tačiau tai buvo beprasmiška. Po kelių sekundžių geležiniai gniaužtai atsileido, tačiau kritau ant žemės stipriai susitrenkdamas galvą ir prarasdamas sąmonę. Kai pabudau, mergina jau buvo dingusi nakties tėkmėje.

Dovilė Dalmantaitė
"Lik šviesoje ir jis tavęs nenuskriaus"

Kartą gyveno berniukas, vardu Fingas. Jis buvo labia dosnus, ir už kiekvieną draugų pieninį dantį duodavo po auksinį. Tačiau kartą, užsidegė berniuko namai ir jis smarkiai apdegė veidą. Niekam nenorėjo jo rodyti, todėl pasidarė porcelianinę kaukę ir niekada jos nenusiimdavo. Sykį dingo du berniukai. Kaimas apkaltino Fingą ir pakorė. Pakorę jie nuimė berniuko kaukę ir pamatė jo baisų, šlykštų sužalotą veidą. Po to dingę berniukai atsirado, o Fingą palaidojo su ta paslaptimi, kad jis nieko nepadarė… Nuo to laiko, kai vaikams iškrenta paskutinis pieninis dantis… Jis ateina jo pasiimti ir tie, kurie pažvelgia jam į veidą – nužudo. Per pastaruosius 100 metų, Sutemų kaime neišsiaiškintos 6250 vaikų žūtys, 1250 tėvų žūtys. Dar 780 žmonių visą gyvenimą praleido psichiatrinėje ligoninėje. Per tiek metų šie įvykiai apipinti legendomis. Sakoma, kad keli vaikai išsigelbėja nuo jo tik būdami šviesoje. Miega labia prastai, todėl praėjus savaitei ir dviem, jie numiršta iš miego trūkumo.
Fingą pasitraukti iš gyvųjų pasaulio privertė berniukas, vardu Maiklas. Jis taip pat  kaip ir visi vaikai, iškritus paskutiniam dantukui pažvelgė į Fingą. Jis nužudė Maiklo mamą, tačiau tuo buvo apklatintas pats berniukas. Daugybę metų praleido vaikų namuose, kovojo su šmėkla. 12 metų gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, gydėsi, tačiau tai nepadėjo. Maiklas išmoko gyventi su Fingu. Su savimi visada turėjo keletą žibintuvėlių.
Piktąją dvasią pasitraukti galėjo priversti tik labia stiprus šviesos blyksnis. Maiklas Fingą prisiviliojo į švyturį ir ten nužudė.
Sakoma, kad tie, kurie nepatiki šia istorija, gali prikelti Fingą iš numirusių ir jis vėl įsisiautės…

Laura Gečaitė
"Sapnas"

Kvepėjo saldžia vasaros diena, skambėjo niūri Hamleto gaida, o jo žodžiai smigo į žemę nebyliai, neveikliai, kaip skambi metafora ar sufabrikuota filosofija. Gaidą, rodos, girdėjau tik aš – vien man ji taip šiurkščiai kapojo ausis ir rankose rąžė kūną, bandydama išlašinti tirštojo vyno į pravertą Hamleto burną. Nusipurčiau ir keistas vaizdinys išnyko. Liko tik nepaaiškinamas pyktis, nes suprantu, ko jis iš manęs nori. Bet jo idealo siekti aš atsisakau.
Saulės spinduliai tyso žemyn šlykščiai ir gličiai, apšvietė tėvo nuo prakaito sudrėkusią kaktą ir tą akimirką, tuose mažuose žybsniuose, regėjau savo atvaizdą. Nukarusi,
aiškiai per ilga nosis. Šnervės išsiplėtusios, lyg norėčiau jomis ką nors susiurbti ir kai tas kažkas nuriedės ant drėgno liežuvio, galėsiu išanalizuoti jo skonį, apglėbtą šlykščių snarglių apvalkalo. Lūpos mažos, siauros, rodos, jų beveik nėra, o tik keli nereikalingi brūkšneliai, kaip sąmoningai nemąstančio komikso herojaus. Suspaudęs jas į vieną tašką išspjoviau didelį gniutulą seilių ir kilstelėjau mąslias akis į tėvą, kuris dabar jau buvo atsitūpęs ir nuo kranto žvelgė į ramų upės vandenį. Rankoje jis laikė vieną virvės galą, kurį netrukus perdavė man, pats atsistodamas ir saldžiai užsirūkydamas. Kartą, pamatęs mane vagiantį jo cigarus iš viršutinės spintelės virtuvėje, prilupo taip smarkiai, kad dabar pamačius jį užsidegantį tą ilgą kotą, nusipurtau.
Jau gali, - paliepė tėvas ir ėmiau traukti virvę iš vandens. Girdėjau, kaip teliūškuoja vanduo į visas puses. Netrukus išvydau prieš save rudą, permirkusį maišą, kurį suėmiau abejomis rankomis ir lėtu žingsniu, kartu su tėvu, patraukėme link pašiūrės.
Vėl išgirdau įkyrų balsą ant savo peties. Pirštais ramiai braukiau per stalo šonus, nekreipdamas į jį dėmesio.
Tėvas atrišo maišą ir pažvelgė į jo turinį abejingu žvilgsniu. Tada stumtelėjo man. Šlapi, permirkę kūneliai, amžiams užmerktos akys. Šnervėmis įtraukiau gerą šlapio kailio ir mirties dvoką. Akimirką užsimerkiau ir smiliumi perbraukiau per juodojo padaro kailiuką. Malonūs šiurpuliukai vilnijo kūnu, lyg būčiau nutrenktas menkos elektros srovės: tokios, kuri sugeba tik meiliai kilstelėti ne nudepiliuotus kūno plaukelius, o ne iš ties iškrušti kiekvieną jo dalį.
Suėmęs katinus už pakarpos suguldžiau juos ant stalo. Vienodo ilgio, vienodo pločio, visi tokie maži ir nekalti, kad be proto norėjau kuo greičiau išvysti jų vidų.
Balsas vėl suspiegė į ausį, šį kart taip garsiai, kad galėjau prisiekti, jog tai iš tiesų įvyko realybėje.
Nusipurčiau, suraukiau kaktą ir stipriai sau įsisžnybiau, kartu suleisdamas nagus į minkštutėlę odą. Kai balsas išgaravo į devynias padanges ar buvo suėstas laukinių vilkų bandos, atsikvėpiau ir grįžau prie katinų.
Jie ramiai gulėjo laukdami manęs. Tėvas tylėjo, kai iš po stalo išsitraukiau ilgą peilį ir kablį, kuriuos pasidėjau šalimais. Iš pradžių suėmiau peilio rankeną. Slėpiausi nuo savo atvaizdo, žinojau, kokias paklaikusias akis įrėmino mano blakstienos. Jeigu būčiau leidęs sau išvysti veidą žmogaus, kuris sąmoningai nekaltiems teikė mirtį, būčiau sprukęs iš pašiūrės kaip bailys pamatęs giljotiną apgaubusią teisingumo aureolę.
Pasistūmiau vieną katiną link savęs ir paguldęs ant nugaros, keletą kartų gerai pagaląstais asmenimis pabučiavau jo švelnų pilvuką. Tuo viskas nesibaigė, žinoma. Stengdamasis brėžti lygią liniją, keliavau nuo kačiuko papilvės ligi jo pagurklio, padalydamas jį pusiau kaip gimtadienio tortą. Skubiai pirštais praplėčiau ilgąją žaizdą ir suėmiau katiną iš šonų taip, jog galėčiau matyti visą jo pasakiškąjį vidų, kartu neleisdamas skysčiui išbėgti, o organams negrabiai subliūkšti. Pakėliau galvą ir nusišypsojau savo tėvui. Jis stovėjo atsirėmęs į spintelę su žibaline lempa, blausi šviesa už jo pavertė šį žmogų šventuoju, prieš kurį aš netikėtai panorau atsiklaupti. To nepadariau, o tik džiaugsmingai, lyg nusiplaudamas visas nuodėmes ir kaltes, panardinau veidą į saldžiai kvepiantį katinėlio vidų.
Bėgdamas lauku, tolumoje regėjau ešafotą. Tai buvo tokia graži pakyla, su dar dailiau vėjyje plevėsuojančia kilpa. Tai į šiaurę, tai į pietus, kaip talentingo poeto posmai judėjo ten, kur ją vedė nepastoviausias dalykas pasaulyje: įkvėpimas. Ar kilpa jautėsi taip pat, kaip ir rašytojas? Ar jų jausmai sutapo? Vis gi, kūrėjas mirtį valdė tik tada, kai rankoje spaudė tušinuką ar aktyviai spragsėjo klaviatūra. Kilpa buvo sutverta nešti mirtį tikrąją ta žodžio prasme. Sako, kiekvienas turi gyvenimo pašaukimą: vienokį ar kitokį. Maitvanagiai skirti išlesti dykumų paklydėliams akis. Kilpa – taip smarkiai užspausti individo gerklę, kad tas užspringtų giltinės kaulėta ranka. O poetas.. ak tie žaismingieji poetai.. jie visą tai sugeba paversti menu.
Li suplojo delnais tiesiai priešais mano veidą, taip grąžindamas į realybę. Nepadėkojau jam, nes vaizdinyje gyventi man patiko. Visada norėjau tebūti miražas, per daug laiko šiame pasaulyje man nereikėjo: jis mane smaugė. Ar laikas buvo mano kilpa? Bijojau klausti, nes greičiausiai – taip. Pažvelgus į Li imdavau jo gailėtis: miręs žmogus buvo įstrigęs gyvųjų pusėje. Ten, kur jam ne vieta. Jis čia netiko. Nesiderino su aplinka ir žmonėmis. Todėl su kiekviena prabėgančia minute, Li degradavo. Savaip.
- Ar patiko? Galiu parodyti dar daug, jeigu pažadi su manimi žaisti! – Li džiūgavo. Mačiau tai. Tikėjosi niekada nebebūti vienas. Daviau jam tokią viltį. Tiesa, nežinojau, kad po to reiks dėl to gailėtis.
Su Li žaisdavome dažnai.
Nesakau, kad man tai nepatiko..
Bet greičiausiai, turėjo.
Mano tėvas gulėjo sukniubęs ant stalo virtuvėje, rankose skandindamas savo
gėdą, kuri raukšlėmis nusėjo visą jo gyvulišką snukį. Li striksėjo šalimais ir tyliai paklausė, ar jį myliu, ar laikau jį svarbiu, ar kaip tik: trokštu jo mirties. Susipainiojęs sklandžiau ore. Li visada žinojo ko klausti, vat ir dabar, pataikė kažkur, kur skaudėjo. Labai. Jautriai ir keistai. Gal atsivėrė pigi tuštuma suvokiant, kad tėviškos figūros savo gyvenime aš neturėjau? Tą žmogų visuomet vadindavau vardu, kreipdavausi formaliu "jūs“ ir tikėdavau kiekvienu jo ištartu žodžiu. Ne, man jis nebuvo tėvas ir aš jo nemylėjau. Laikiau jį dievybe, tik dievu, kurį turėjau gerbti, paklusti ir savotiškai melstis. Antraip būčiau sulaukęs bausmės. Nemalonės, kuri smirdėjo dvėseliena ir nebūtų tilpusi į mano gerklę.
Li viską perskaitė iš mano akių: jis vienintelis mane suprato. O gal tai buvo ji. Nors greičiausiai Li reikėjo laikyti belyčiu sutvėrimu. Genialiu padaru, kurį aš mylėjau ir geidžiau paliesti savo nevikriais, kirmėliniais pirštais. Jis nebūtų išsigandęs ar spiegęs, kaip kiti. Li būtų mėgavę sis nejudrių pirštu šokiu ant jo vėsaus skruosto. Su malonumu būčiau bandęs įkišti juos kuo giliau jam į burną, nors švelniai glostydamas liežuvėlį greičiausiai būčiau jį suvimdęs.. bet tas šviesus skystimas man tebūtų simbolizavęs iš malonumo ištryškusias išskyras.
Galiu?
Aha..
Ateities nesulaukusi būtybė, rankoje spausdama pjūklą, atsistojo prie mano miegančio tėvo. Besišypsodamas Li pasilenkė prie jo sprando, godžiai jį lyžtelėjo, nulaižydamas prakaito lašus ir su pasitenkinimu juos nurijo.
Tavo tėvas skanus!
Papuoliau į Li paspęstus spąstus: jau abu troškome spektaklio.
Kai mano tėvo gyvybės punktyras pamažu ėmė ieškoti pabaigos taško, nusprendėme jį vėl prikelti. Išsibudinęs gyvuliškos prigimties padaras ieškojo svaigalų spintelėse išplėtęs šnerves ir pasiruošęs ką nors sudaužyti, jeigu nepasiseks. Dar patikrino šiukšlių dėžėje žemiau kriauklės, kol paprasčiausiai susirangė ant virtuvinės kėdės ir žvelgė į murzinas, gelsvas užuolaidas, blokuojančias išorinio pasaulio vaizdus.
Li į ausį jam įpūtė savižudybės motyvaciją, kurią mano tėvas priėmė lengvabūdiškai. Jis pakilo nuo kėdės kaip ir visada. Įprastai atsirėmė į spintelę. Tradiciškai ant jos padėjo cigarą. Ilgai nelaukęs, atsuko viryklės dujas. Kol kambarys prisipildys mirties, mano tėvas turėjo nuspręsti, ką darys dabar. Čia vėl savo trigrašį įkišo Li. Jo iškreipto mąstymo įtakotas, savižudis nusirengė ir atsisėdęs ant stalo, kirviu susikapojo kojas. Kilnodamas kraujuojančius jų likučius tėvas juokėsi, taškė tirštu skysčiu viską aplink ir griebęs peilį, nupjovė pusę savo varpos kaip nereikalingą dešros šlioso galą. Tokio skausmo vyras dar nejautė. Besirangydamas ant stalo jis nusirideno ant grindų, kraujuodamas ir purkštaudamas tvinkčiojo, kaip vena jo smilkinyje, bandanti ištrūkti lauk. Ir Li jai leido. Vena iššoko lauk, o  tėvas dar garsiau suspiegė iš savo apanglijusių plaučių gilumos.
Li pažvelgė į mane: tokį susižavėjusį ir patenkintą. Griebęs nuo stalo cigarą, jis mestelėjo kotą man.
Užsidek ir surūkyk, paliepė jis.. O aš paklausęs, kartu su tėvu ir namu, išsidrabsčiau gabalais. Mačiau, kaip mano kūnas kabo ant beržo netoli mūsų namų ir žarnos nutikšta žemyn į vaiko vežimėlį.
Po tokių Li sukurtų vaizdinių buvo nejauku ryte išvysti sveikut sveikutėlį tėvą, įprastai rūkantį virtuvėje prie stalo.
124 palata: tai stebuklingi apartamentai! Auka sėdi su manimi, mes abu tokie gražūs, nekompetetingi ir kontraversiški. Laimė, rodos, taip arti, bet kartu kaip žiburys krante.
 Auka dar kart įtraukia klijų ir stumteli jų buteliuką. Pagaliau mano didžiulės šnervės naudingos. Įtraukiame dar kartą. Ir dar. Ir dar.. Kol prieš mūsų abiejų akis susipina vaizdai.
Šoktelime į orą, kai išgirstame gilų klyksmą.
Tai Aukos motina. Pribėgusi prie savo gimdytojos toji skrajoja kaip vaiduoklis, pereidama kiaurai per jos kūną. Matome daktarus, apsitaisiusius dangiškais chalatais, kurių baltos spalvos gilume skęsta pūkinė viltis. Jie užsiėmę ir Aukos negirdi: nelabai atsargiai lupa gyvosios odą, mesdami ją į lėkštę šalimais alkstantiems skalikams, kurių įsiūčio putos taškosi į visas šalis kaip vandens purslai. 
Bet čia Aukos motinos skausmas nesibaigia: gulėdama ji žiaukčioja, negalėdama ištarti nei žodžio. Į jos gerklę prismaigstyta dešimtys adatų, o iš žaizdų tekantis raudonas skystis specialiais vamzdeliai pripildo stikliukus ant baro. Įsiaudrinę ir šėlstantys persirengėliai suima gėrimus ir koketiškai vienas kitą nužvelgę, juos užsiverčia sau į gerkles.
Netikėtai baro kampe pamatau Li. Jo nemačiau nuo trylikos. Dabar man jau septyniolika. O gal ir devyniolika. Man iš tiesų nelabai ir svarbu. Amžius – tik skaičius. Sumeluoti ir juo sužaisti visai nesunku.
Pakylu nuo grindų, basomis pasiekiu Li stalelį, ant kurio guli beveidė mergina ir pasisveikinu. Jis nepakelia akių, toliau skalpeliu juda pažymėta trajektorija ant gulinčiosios skalpo.
Nekaltinu Li. Pats išstūmiau jį iš savo minčių ir atsisakiau mūsų draugystės, kurią saugojau kelerius metus. Buvo smagu šalia savęs turėti padarą, neaiškų gyvastį, apie kurio egzistavimą žinojau tik aš. Jis buvo lyg mano nuosavybė. Tik nežinojau, kad Li taip pat mąstė apie mane: gal net blogiau. Jo chaotiškame prote neliko vietos logikai: buvau tik aš. Galėjote patys pagalvoti kaip stipriai šis padaras supyko, kai radau būdą nuo jo egzistencijos atsiriboti.
Li iš principo buvo šmaikštus vaiduoklis, gyvenęs mūsų namo rūsyje.
Draugai! Jis mylėjo draugus. Švelniai glostydavo jų plaukus ir virpėdamas iš jaudulio laukdavo vidurnakčio. Li norėdavo meiliai glostyti jų kirkšnis ir įsisiurbti į ten energingai pulsuojančią veną. Ak, kaip jis geidė savo šiurkščiais pirštais slysti žmonių dantimis, kurie jį taip neapsakomai žavėjo. Jei būtų galėjęs, susi smaigstytų sau juos į širdį: kad visada jaustų dantukus ten, kur jam labiausiai reikia meilės, kur labiausiai reikia šilumos ir geismo. O su šaknimis išrauti dantis jam suteikdavo neapsakomas orgazmo bangas, kurios energingai skalaudavo jo neryškią fizionomiją.
Li netikėtai šoko nuo merginos ir išskietęs pirštus, džiaugsmingai šūkaudamas išdūrė man akis.
Klykiau, svaidydamasis žaibais ir griaudamas iliuzijos pamatus aplink save.                                Netikėtai pabudau.
Viskas aplink sukosi.
Nevalyvai perbraukiau pirštais per šlapius plaukus ir atsikvėpiau. Apačioje, prie laiptų, stovintis tėvas kvietė eiti skandinti katinų.
Pašokau iš lovos.
Viskas dar sukosi.
Dar tėvas šiandien liepė eiti sutvarkyti rūsį.
Naktį, pamenu, kažką sapnavau.
Tik ką, nežinau.



                         Štai ir visos siaubo istorijos, kurios dalyvavo konkurse. Visos išskirtinės, savaip įdomios. Bet iš geriausių juk visad būna pats pačiausias. 

                        Dabar turėčiau skelbti balsavimą, kuriuo mes sužinotume geriausią istoriją. Bet susiklosčius tokiai padėčiai "TD" blog'e, turiu tai pakeisti. Istoriją, kuri tapo nugalėtoja ir gaus "Rankdarbių Palėpės" įsteigtą kaklo papuošalą,išrinksiu aš - savo nuožiūra... Tikiuosi, kad už tai nesupyksite. Viena istorija iš kitų išsiskyrė savo sugebėjimu užburti skaitytoją. Na, o įdomiausią istoriją parašė...

Laura Gečaitė !!!

Nuoširdžiausi sveikinimai ! Tavo istorija tikrai įtraukė. Buvo labai įdomu skaityti. Prizą gausi paštu. Jei bus kokių nors nesklandumų, rašyk el. paštu - kamile.kacinskaite@gmail.com.

Dar kartą dėkoju "Rankdarbių Palėpei", kuri įsteigė prizą šiam konkursui. Tik ten atrasite pačius gražiausius aksesuarus, kurie praskaidrins niūrias rudens dienas. Tad jei norite gražaus, originalaus, kerinčio papuošalo, apsilankykite ten ! 

http://rankdarbiupalepe.lt/

Tai tiek šiandien ir iki kitų susitikimų !!!

Kamilė

11 komentarų:

Anonimiškas rašė...

Toks jausmas, kad norėjai kad kažkokia tai tavo draugė laimėtų, tai net neskelbei balsavimo. Apgailėtinai atrodo...

Anonimiškas rašė...

Nebuvo balsavimo. Kaip negražu :(
Daugiau niekur nebedalyvausiu.

Aš Kamilė rašė...

TD blogas uzsidaro, todel nepaskelbiau balsavimo. Ir taip, visiskai su jumis sutinku, kad tai galbut neteisinga. Bet as rinkau ne viena, o su kitu pagalba . Atsiprasau, jei kam nors tai nepatinka. Bet yra kaip yra. Lauros istorija tikrai idomi Ji verta nugalejimo. Tai tiek. Sekmes jums visoms ! ;)

Anonimiškas rašė...

O užsidaro todėl, kad rašytojos tapo aplaidžios ir visiškai nebesistengia sudominti, todėl žmonės nebenori čia lankytis. Jei tik rastumėt naujų, atsidavusių ir kupinų idėjų merginų, blogas tikrai atsigautų. Tas žaidimas su viena ar ten keliomis, nežinau kaip ten priiminėjat, per mėnesį, tai iš ties šiek tiek nesąmonė. Galėtumėt duoti joms galimybę pasireikšti, priimti ne tik kartą per mėnesį, o leisti siųsti prašymus visą laiką, ir kas kartą gavus naują prašymą papulti į jūsų tarpą tiesiog galėtumėt to žmogaus straipsnį atiduoti skaitytojų teismui. Kitu atveju, visiškai žlugs šitas blogas. Net nesivarginčiau to sakyti, jei man nepatiktų rašomi straipsniai ir kai kurios rašytojos, tik dabar, pastebėjau, čia toks balaganas, jokių įrašų, jokių normaliai atsidavusių rašytojų (tik neįsižeiskit, bet jei jau apsiėmėt, tai ir darykit, o ne tik per mėnesį kartą vieną kitą (dažniausiai beprasmį ar neįdomų) įrašą numeskit), taip kad apsitvarkyti šia prasme šiek tiek galėtumėt. Tiek iš mano pusės, tiesiog draugiški patarimai, ir nenorėčiau būti užsipulta dėl tokios savo nuomonės.

Anonimiškas rašė...

Papildau: jei jau neturite idėjų, apie ką rašyti, tai galėtumėt tiesiog imti ir paklausti skaitytojų, apie ką joms būtų įdomu skaityti, ką jos norėtų čia matyti ir panašiai, o ne tiesiog nieko nerašyti ar rašyti visišką nesąmonę, kuri net niekam neįdomi. Tiesiog labai norėčiau, kad blogas atsigautų ir taptų toks kaip seniau, toks spalvingas, įdomus ir kartais įkvepiantis, tik pirmiausia, kad tai pasiekti, jums reikėtų labiau atsižvelgti į skaitytojus ir paaukoti laiko ieškant tikrai gerų rašytojų. Tai man atrodo tiek iš mano pusės.

Viltė rašė...

Tikrai sutinku su anonimu. Pati noriu rašyti TD, bet jis lyg atsitvėręs tylos siena. Greitai manau jis nebegyvuos, jei neturės tos ugnelės, kokia buvo vasarą. Žinau, mokykla ir namų darbai tikrai užima daug laiko, bet jei po porą straipsnių per savaitę sukurtų kiekviena jūsų esama rašytoja ir būsimos naujosios- būtų super :) Galėtumėte padaryti atranką su anketa bei vienu parašytu straipsniu. Gal dar galėtų visos būti pasiskirsčiusios į rubrikas ir rašyti savąsias.Kažkaip jau TD nėra įdomu skaityti, nes ir išvaizda ir daugelių straipsnių kokybė nuvilia...

Prisoner of routine rašė...

Pradžiuginote! Labai malonu, kad jums patiko. Su nekantrumu lauksiu prizo. :)
Žinoma, gal ir nesažininga, kad nebuvo balsavimo, tačiau galiu patikinti, kad nei vienos TD rašytojos nepažįstu, tad baikit įsivaizduot nebūtus dalykus. :p
Čia rašo Laura iš savo blogo paskyros, tad jeigu kažkam iš skaičiusiųjų patiko mano rašliava - kviečiu užsukti į mano blogą. http://prisonofmythoughts.blogspot.com/

MarionetteOfHarmony rašė...

Gaila, jog nebuvo balsavimo, tačiau būčiau balsavusi už dabartinę nugalėtoją. Gal tik nesąžininga kitų rašytojų atžvilgiu, tiesa? :)
Man, asmeniškai, nepatiko paveiksliukai. Kokio velnio? Mergina su rožiniais nagais laikanti kačiuką? Sušvelnina net ir kraupiausią siaubo istoriją. Jei reikėjo paveiksliukų, galėjai juk parašyti siaubo istorijų kūrėjoms, kad jos pačios atsirinktų. Tai irgi negražu.

Kas dėl TD... Vegetacija nėra blogas dalykas. Gali žlugti, paskui vėl prisikelti, o tada iš naujo ratą pakartoti. Tai natūralu. Kaip bus, taip. :)

Anonimiškas rašė...

Na, man, asmeniškai, nugalėtojos istorija buvo gal kiek per ilga :) tikrai labai įdomi, bet kiek pabodo skaityti... Bet čia mano nuomonė :) labai patiko Dovilės istorija-trumpa ir aiški, savotiškai įdomi. O pirmąją istorija tikrai esu skaičiusi... Tik niekaip nepamenu kur-ar kažkokioje knygoje, ar kažkokiame istorijų puslapyje... Bet tikrai esu skaičiusi.
Bet sveikinu nugalėtoją :)
Be to, tikrai nuoširdžiai linkiu, kad blog'as atsitiestų... Nors skaitau jį dar neilgai, bet pastebėjau-straipsnių mažėja, stipriosios rašytojos išeina, o naujosios-nepakankamai įgudusios, kad galėtų išlaikyti gerą blog'o reputaciją... Tikrai linkiu joms tobulėti ( naujosioms rašytojoms) :) na, skaityti skaitysiu ir toliau blog'ą, bet tikrai turėtumėt padirbėti, norit išlaikuti blog'ą...

MarionetteOfHarmony rašė...

Anonimas, kažką maišai. Šios savo istorijos dar niekur nepublikavau. :)

DOVILĖ rašė...

Anonime, ačiū labai. ;)