Gyvenimas pro rožinius akinius: juokas mano gyvenime

Sveiki!
Prieš keletą dienų turėjau itin neblogą progą sudalyvauti lietuvių olimpiadoje. Visas užduotis sudarė klausimai ir rašymo darbelis, kurio tema ir buvo „Juokas mano gyvenime“. Tema iš ties privertė susimąstyti, tad tikiuosi, jog nieko blogo nedarydama, galiu dalintis su jumis savo darbu, kuris ir bus šiandienos „Gyvenimas pro rožinius akinius“ rubrikoje.


Sėdėjome keturiese, parke ant suoliuko ir leipome iš juoko, nes Marius ką tik parkrito. Taip. Be galo juokinga, o gal vis dėl to apgailėtina? Kiek laiko praleidome juokdamiesi, o kiek verkdami? Ir niekada nesusimąstėme apie tai, kokią vietą mūsų gyvenime užima juokas. O galbūt ir būčiau ne visai teisi teigdama būtent šitaip? Nors visi esame pagalvoję kodėl juokiamės kai mums linksma ar tada kai visi jau seniai nustojo juoktis, galvojome kodėl juokiamės tada kada esame laimingi, gilios prasmės šitame tiesiog neįstengdavome įžvelgti.
Mano nuomone, visų pirmiausia, emocijos eina iš mūsų vidaus. Taip yra todėl, nes mes nesame daiktai ar šalti robotai, kurie neturi jausmų ir tiesiog viską užgniaužia viduje. Ne vieną kartą ir aš norėjau jaustis būtent taip - šalta, bejausmė, savanaudė, bet man nė karto nepavyko.


Būtent tai ir yra pačio juoko esmė, jis - mūsų gyvenimo pagrindas. Pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų nors kartą nuoširdžiai nusijuokęs. Net ir ta maža būtybė kitame pasaulio krašte, kuri badauja ar serga sunkia liga moka juoktis. Mes, žmonės, esame tokie sutvėrimai, kurie paprasčiausiai negali gyventi be vienas kito juoko, meilės. Kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį juokiamės iš širdies tam, kad būtų ne tik smagiau mums, bet ir jaukiau aplinkiniams. Ne be reikalo sakoma, jog „šypsenos tirpdo ledus“.
Ar kada esate susimąstę, jog ne tik mūsų kambarys prisipildo juoko susirinkus artimiesiems? Jog už tūkstančio mylių kažkas sėdi savo kambaryje, jaukiai įsisupę į antklodę, skaito knygą ir juokiasi iki ašarų. Visi juk gyvename po viena saule ir aš nė neabejoju, jog savo epochoje net pats Napoleonas Bonapartas mestelėdavo savo kariaunai juokelį, kuris būdavo palydimas kovotojų pritarimų šūksniais bei juoku. 


Literatūroje taip pat vaizduojama ši emocija. Pats Kristijonas Donelaitis savo žymiojoje poemoje metai apsakė jausmą, kurį spinduliuoja mūs Lietuvos gamta - juoką. Šis gabus poetas ne vienintelis aprašęs aplink mus tvyrantį juoką ir šypsenas. Kiekvienos knygos autorius stengiasi savo knygoje pateikti tokį veikėją, kuris savo iškalba ir humoro jausmu priverstų ne vieną skaitytoją juoktis bei laukti kito jo pasirodymo. Puikus tokio šiuolaikinio kūrinio pavyzdys Džordžo Martino „Sotų karų“ veikėjas neūžauga Tyrionas. O jei kalbėtume apie daug rimtesnius kūrinius net Sand Žoržo „Mažojoje Fadetėje“ nustekenti veikėjai rado progą nuoširdžiai nusijuokti.


Šiais laikais turbūt ne vienas esame girdėję, jog mūsų tauta yra pati „žiauriausia“. Ir žinoma, ne tik savo valdžia, bet ir pačiais žmonėmis, kurie vis rečiau įstengia šypsotis ir galvoja vien tik apie savo problemas nepastebėdami kiek nuostabių dalykų yra aplink juos.
Nepaisant viso to, aš žinau, jog jei visi pasektume pavyzdžiu to, kuris visiems dalina šypsenas ir šiltas emocijas, gyvenimas atrodytų daug gražesnis ir pilnesnis prasmės..

Sėkmės!

9 Komentarai

  1. Monika, o mane tavo komentaras privertė nusišypsoti! Ačiū! :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai patiko tavo straipsnis :) Šypsena vėl mano veide! ;p

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tikrai gyvenimas gražesnis, kai daug juokiesi.
    Straipsnis patiko :>

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nuostabus straipsnis! Nijole, Tu turi tokį didelį talentą.. Aš Tau net gi pavydžiu. Ačiū už tokį nuoširdų straipsnį :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ar užėmei kurią nors vietą?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ar užėmei kurią nors vietą?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Labai labai džiaugiuosi, jog taip manote! Ačiū visiems! :* Anonime, rezultatų vis dar nesulaukiau, tad nežinau. :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. kai jau zinosi, parasyk cia ;)

    AtsakytiPanaikinti