Stokholmo sindromas - aukos meilė pagrobėjui

20-ojo amžiaus pabaigoje, " Stokholmo sindromas " buvo pavadinimas, sugalvotas remiantis nepaaiškinamais įkaitų su savo pagrobėjais santykiais. Psichologai apibūdina šiuos santykius kaip aukos jausmus, jaučiamus šeimai, draugams arba kaip santykius, kai auka jaučia šiltus jausmus savo skriaudėjui. "TD" jus supažindins su viskuo, ką galima sužinoti apie šį sindromą, susipažinsite su daugybe jo atvejų ir kylančiais populiariausiais klausimais.

Kas yra Stokholmo sindromas?
Terminas „Stokholmo sindromas“ atsirado tuomet, kai 1973 metais Norrmalmstorg miesto (Stokholmas) banke, vadinamu „Kreditbanken“, įvyko apiplėšimas. Plėšikai įkaitais laikė 4 žmones, o po kelių dienų jie prisijungė prie grobikų, bandė juos apsaugoti ir kartu netgi priešinosi pagalbos tarnyboms. Vėliau, kai vyko nusikaltimo tyrimas ir teismas, kai kurios aukos atsisakė liudyti prieš savo teisių pažeidėjus. Nuo tada fenomenas, kai grobimo metu įkaitai ima jausti šiltus jausmus savo pagrobėjams, vadinamas Stokholmo sindromu.

Kodėl aukos prisiriša prie nusikaltėlių?
Stokholmo sindromą kelianti priežastis - psichologinė trauma, patirta pagrobimo metu. Sindromas nėra būdingas visiems pagrobtiesiems. Jis labiau būdingas tiems, kurie praeityje jau yra patyrę smurto atvejų. Patyrę psichologai sako, kad prieš tūkstančius metų, kai egzistavo gentys, žmonės, ypač moterys, buvo dažnai pagrobiami. Jie turėdavo rasti būdų, kaip prisitaikyti ir išgyventi su patiriamu stresu, išsisukti iš situacijos. Sakoma, kad šiuolaikinis žmogus, papuolęs į panašią situaciją, ieškos būdo išgyventi ir prisitaikyti prie jos, nemanydamas, kad bus įmanoma pabėgti.

Kokius jausmus jaučia pagrobtieji?
Įkaitais laikomi žmonės praranda galimybę kontroliuoti savo veiksmus, jų asmeninė erdvė labai pažeidžiama. Pirmiausiai, aukos gali pradėti jausti stiprią baimę, neviltį, paniką, gali pykti ant pagrobėjo. Pagrobimas aukoms yra gilus psichologinis šokas, kuris traumuoja jų psichinę būklę ir gali kelti dislokaciją - iškreiptą realybės suvokimą. Aukos, kurios nebesugeba priimti realybės tokios, kokia ji yra, pradeda nekreipti dėmesio į savo laisvės apribojimus bei patiriamą smurtą, vietoj to, šiuos jausmus pakeičia draugiškumo, patogumo, pagarbos pojūčiais, o kartais net jaučia stiprią meilę arba prieraišumą savo skriaudėjui.

Ar Stokholmo sindromu gali būti apibūdinami smurtiniai santykiai tarp šeimos narių?
Jei vienas iš šeimos narių smurtauja prieš kitą, o patiriantis smurtą nedaro nieko, kad tam pasipriešintų, galima tai pavadinti Stokholmo sindromu. Tokiuose šeimos santykiuose, auka dažniausiai tampa moteris, o budeliu - vyras. Bet kartais, net vyras gali jausti skausmą, keliamą savo moteriškosios lyties partnerės. Nepaisant žiaurių santykių, sindromo auka toliau gyvena su nuskaltėliu, ji ne tik leidžia sau būti engiamai, bet ir remia, palaiko skriaudėją. Jei aplinkiniai žmonės sako aukai, kad ji patiria smurtą, auka žūtbūtinai neigs šį faktą, sakys kitam, kad jų santykiai yra visiškai normalūs, o sau sakys, kad visa tai – jos kaltė, ji to pati nusipelnė, ir dabar turi dėl to kentėti. Tai parodo, kad žmogus, kenčiantis nuo Stokholmo sindromo, supranta realybę ne tokią, kokia ji yra iš tiesųjų.

Stokholmo sindromas beveik visada apsireiškia kaip smurtas prieš vaiką ar paauglį. Vaikai, kurie patiria smurtą, dažniausiai galvoja, kad toks elgesys yra normalus. Štai kodėl, nekreipdami į jį dėmesio, jie vis tiek myli savo tėvus, neieško pagalbos ir niekam apie tai nepasakoja. Šeimose Stokholmo sindromu taip pat gali būti vadinamas pasyvus smurtas. Pavyzdžiui, mama mato, kad jos vaikas yra skriaudžiamas, bet nieko nedaro, kad jį apsaugotų, galbūt net pateisina mušantįjį. Tokia smurto rūšis gali būti šio sindromo rezultatas.

Kur dar galime aptikti šį sindromą?
Šis sindromas gali pasirodyti bet kuriuose aukos ir skriaudėjo santykiuose, jeigu jie praleidžia daug laiko kartu. Stokholmo sindromas randamas kalėjimuose, bet kuriose vietose, kur žmonės yra užrakinami ar įkalinami, įvairiose grupuotėse, gaujose ir kartais net darbe. Kartais dirbantysis kenčia ir nekreipia dėmesio į viršininko smurtą prieš jį. Pavyzdžiui, jeigu nuolat ant jo rėkiama. Toks žmogus sumenkina žalą ir neigiamas emocijas, kurias jis patiria. Jis nemano, kad toks elgesys yra blogas, galėtų būti susijęs su smurtu ir galbūt net pasakys, kad viskas gerai ir kad viršininkas tiesiog rūpinasi juo.

Ar Stokholmo sindromas grėsmingas tik silpnoms asmenybėms?
Žmonių reakcija į įvairius gyvenimo įvykius priklauso nuo jų psichologinio pasiruošimo. Psichologiškai ir emociškai brandūs žmonės ramiau reaguoja į traumuojančias situacijas ir yra mažiau jų paveikiami. Stokholmo sindromas yra dažnesnis ir turi stipresnę įtaką tarp žmonių, kurie yra patyrę smurtą vaikystėje arba paauglystėje. Taigi, tavo atsparumas sindromui nepriklauso nuo tavo asmenybės, o nuo tavo mąstymo ir psichologinės brandos.

Kodėl moterys, patiriančios smurtą, nepalieka savo skriaudėjų?
Taip atsitinka todėl, kad aukos nesuvokia realybės, tiesiog nėra tam psichologiškai pajėgios, tarsi nepastebi smurto ir nebando jo apmalšinti. Jos nekreipia į jį jokio dėmesio, elgiasi taip, lyg tokia skriauda net neegzistuotų, pabrėždamos žalą, kurią pačios daro skriaudėjui. Dėl savo iškreipto realybės suvokimo, aukos nesugeba pakeisti santykių su kankintoju. Dažnai jos yra patyrusios smurtą ir anksčiau, tokį, nuo kurio jos negalėjo pabėgti, taigi jos nesupranta, kad yra ir galimybė pasipriešinti niekdariui.

Kaip atsikratyti sindromo?
Stokholmo sindromas yra didelė ir sunki trauma. Visų pirmiausia, asmeniui, kuris jį patiria, turėtų būti padedama suvokti realybę ir suprasti patirtą smurtą bei jo sukėlėją. Sekantis žingsnis – nutraukti visus ryšius su tuo asmeniu, tik tada psichologinė trauma, sukelta fizinio skausmo ar prievartos, gali būti pradedama gydyti. Yra labai sunku atsikratyti šio sindromo pačiam, be jokios pagalbos. Aš manau, kad tokioje situacijoje, psichologo pagalba yra būtina. Dažnai žmogui yra per sunku suprasti, kad jis patiria smurtą. Jeigu jis tai suprastų, šio sindromo tikrai nebūtų.

Tikros istorijos


2006- aisiais metais, Austrijoje, aštuonmetė mergaitė Natascha Kampusch, laikyta mažame rūsyje, buvo paleista į laisvę. Ji buvo išsigandusi, primušta ir išprievartauta. Iš pradžių, mergaitė buvo gerai prižiūrima, bet vėliau ji turėjo daugybę galimybių pabėgti, kuriomis nepasinaudojo. Kai pagrobėjas Wolfgang‘as Priklopil‘as nusižudė, Natascha meldėsi dėl jo. Ji sakė, kad žmogus, pavogęs iš jos gyvenimą, kažkokiu būdu tapo tarsi dalimi jos šeimos, ir ji norėjusi išgelbėti jo sielą. Natascha net nusipirko namą, kuriame gyveno ir ją laikė įkaitu šis vyras! Mergina neigia turinti Stokholmo sindromą.

Jutoje (JAV), 2002-aisiais metais, 15-os metų mergina Elizabet Smart buvo pagrobta iš savo miegamojo. Nusikaltimas buvo įvykdytas keliaujančio pamokslininko, kuris manė, kad jis buvo pranašas, ir jo žmonos. Per devynių mėnesių laikotarpį, kurio metu ji buvo pagrobta, mergina patyrė seksualinį, psichologinį ir fizinį smurtą. Pasak jos, dėl to ji jautėsi nieko neverta, todėl nenorėjo būti išgelbėta. Galiausiai, paauglė visiškai atsidavė pagrobėjams ir net nebandė pabėgti nuo jų.

Kalifornijoje, 1991-aisiais, vienuolikmetė Jaycee Dugard buvo pagrobta iš autobusų stotelės. Grobikas ir jo žmona laikė merginą savo namų kieme, purvinoje palapinėje po šiukšlių krūva visus aštuoniolika metų. Mergaitė buvo visais būdais išniekinama ir skriaudžiama, be to, ji net pagimdė dvi mergaites, iš kurių pirmoji gimė tada, kai jai buvo tik keturiolika. Ji buvo išgelbėta dėl laimingo atsitiktinumo, bet bandė nuslėpti savo tikrąjį vardą ir atsisakė atskleisti savo pagrobimo detales, kurios galėjo būti pavojingos grobikams.

1974-aisiais JAV žiniasklaidos žvaigdždžių vaikas, devyniolikmetė Patty Hearst buvo pagrobta teroristų grupuotės „Symbioniese Liberation Army“. Teroristai už merginą norėjo 70-ies mln. JAV dolerių. Nors buvo nuolat kartojama, kad mergina bus nužudyta, netrukus ji prisijungė prie grupuotės nelegalios veiklos. Po mėnesio, jai su teroristais kartu nesėkmingai bandžius apiplėšti banką, mergina buvo pasodinta už grotų dvejiems metams.

1933-iaisiais keturi žmonės pagrobė 25-erių metų merginą vardu Mary McElroy ir ją laikė fermoje, prirakintą prie sienos. Pagrobėjai norėjo išpirkos, tad merginos tėvai jiems sumokėjo 30 000 JAV dolerių ir ji buvo paleista po 29-ių valandų. Mergina nebuvo fiziškai ar emociškai nukentėjusi ir sakė, kad ją pagrobę žmonės su ja elgėsi kaip draugai. Moteris atsisakė apkaltinti pagrobėjus teisme, sakydama, kad jie jai buvo geri ir kad net padovanojo jai gėlių prieš paleisdami. Buvo paskelbtas mirties nuosprendis asmeniui, organizavusiui pagrobimą, bet Mary prieš jį protestavo, taigi vyras vietoj to gavo kalėjimą iki gyvos galvos. 1940-aisiais McElroy nusižudė, palikdama laišką, kuriame ji rašė: „Mano pagrobėjai yra vieninteliai žmonės, kurie nemanė, kad aš esu pamišusi. Mirties bausmė jau įvykdyta, tad suteikite jiems progą laimingai nugyventi savo gyvenimus“.

Tikimės, kad šis straipsnis padėjo jums susipažinti su Stokholmo sindromu. Ar esi anksčiau patyrusi šį sindromą, tik to nesuvokusi? Gal dar dabar nuo jo kenti, o gal pažįsti žmogų, kuris jį turi ir kuriam būtinai reikalinga pagalba? Papasakok mums! 

12 komentarų:

MariTeenklas rašė...

Skaičiau neatplėšdama akiu.Žiauriai sudominai.Dar niekad negirdėjau apie šį sindroma,nauja tema ,nenuvalkiota.Daug informacijos tik manau padarei per daug tu "skyreliu,,.Na o šiaip viskas gerai.Ačiū,Saule!!!

Saule Norkute rašė...

Ačiū! Malonu, kad sudominau. Tikiuosi, dar ir daugybė originalių minčių kils ir visos temos bus įdomios. :)

Burundukas rašė...

nenene, skyrelių kaip tik. apžvelgta iš visų pusių ir nerealiai įdomu. nors straipsnis ilgas (prisipažinsiu - retai tokius skaitau) skaičiau be pertraukų ir susižavėjimo pilnomis akimis. perfect <3

Saule Norkute rašė...

Wow, ačiū, Aldėja! :)

Gabija. rašė...

Pritariu, straipsnis labai įdomus. Suktas dalykas tas Stokholmo sindromas. Tavo pateiktose istorijose (pvz. apie išprievartavimą) tas Stokholmo sindromas gali būti tik tariamas. Dažnai aukos neįduoda kaltininkų ne dėl šiltų jausmų jiems, o dėl to, kad bijo, jog vėliau gali keršyti.

Saule Norkute rašė...

Dėkui, Gabija :)

vijoleta temelyte rašė...

Okey,pripažystu man irgi patiko :D
Bet aš buvau ir pašiurpus ... Ta prasme rimtai? turėti šiltus jausmus savo skriaudėjui? damn, nu nesuvokiama ... :D
Beet mane gazdina ir dar vienas dalykas ... Kad tokį straipsį parašė 14-etė . neklausk, neturiu argumentų kodėl mane tai išgazdino, bet patikėk išsigandau :D

^^ Simona ^^ rašė...

Vau, Saule, plojimai ir aplodismentai tau už tokį straipsnį. LABAI PATIKO! Tikrai, skaičiau neatitraukdama akių ir su mielu noru paskaityčiau dar daugiau šia tema, nes tikrai labai įdomus reiškinys. Esu girdėjus tokių istorijų, kai aukos jaučia šiltus jausmus savo pagrobėjams, bet niekad nežinojau, kad tai įvardinama kaip sindromas. Beje, esu girdėjusi tavo papasakotą pirmą istoriją apie Natašą Kampuš. Apie šią mergaitę yra netgi sukurtas filmas "3096 dienos". Tikrai rekomenduoju pasižiūrėt, ką domina tokie dalykai. O tau, Saule, linkiu ir toliau stebint tokiais įdomiais straipsniais! :)

Saule Norkute rašė...

Dėkui, Vijoleta! Chi chi, jeigu tai tave stebina, tai, ką dabar pasakysiu, išgąsdins dar labiau- aš esu ne keturiolikos, o trylikos metų! :D Aš ne taip jau ir seniai pati sužinojau apie Stokholmo sindromą, bet aukos motyvus pati supratau- tiesiog psichologiškai jautrūs žmonės tokioje situacijoje nepripažįsta tikrovės ir bando ją pakeisti kita- įsivaizduoja pagrobėją kaip draugą. Nieko baisaus čia kaip ir nėra. :)

Saule Norkute rašė...

Ačiū, Simona! Vau, nesitikėjau, kad tokį didelį įspūdį paliks mano straipsnis, prisimenu, net truputį abejojau, ar pasirinkti šią temą... Dabar matau, kad nesuklydau rašydama apie Stokholmo sindromą. :) Pati beieškodama informacijos labai susidomėjau šia tema, tai ačiū tau už filmo rekomendaciją- BŪTINAI pasižiūrėsiu.

Skaistė rašė...

Nuostabus straipsnis, negalėjau atsitraukt. Labai sužavėjai, tapau tavo didžiausia gerbėja vos perskaičius kelis straipsnius. Buvau įdėjus į tave labai daug vilčių vos tik parašei pirmąjį straipsnį, galiu prisipažinti, kad išpildei visus mano lūkesčius. Didžiuojuosi tavimi ir be galo lauksiu sekančių straipsnių! :)

Saule Norkute rašė...

Skaiste, kaip sweet <3 Ačiūū. :) O aš ir toliau lauksiu tavo atsiliepimų.