TOP 5 knygos iš privalomos literatūros sąrašo, kurias būtina perskaityti

Visi žinome, koks sunkus ir kartais netgi nepakeliamas yra mokinių gyvenimas. Jie privalo devynis mėnesius iš dvylikos keltis anksti ryte, keliauti į mokyklą, atsėdėti pamokas, grįžę namo daryti namų darbas, galų gale ruoštis kontroliniams ir egzaminams... Ne gana to, švietimo sistema siekdama, jog skaitymas nedingtų iš jaunų žmonių dienotvarkės, į mokymo programas įtraukė ir privalomos literatūros sąrašą. Tai knygos, kurias kiekvienas žmogus, baigęs mokyklą ir išlaikęs lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, turėtų žinoti. Tačiau išsigąsti nereikia - nors beveik visos jos buvo išleistos tau dar negimus, nustebtum, kai sužinotum, jog didelė dalis šių knygų yra savotiškai įdomios ir daug ko pamokančios. 

Šiame straipsnyje ,,Teenage Dreams'' komandos abiturientė, perskaičiusi beveik visas (atleisk, Donelaiti ir Baranauskai) privalomos literatūros knygas nori rekomenduoti TAU, jaunas žmogau, 5 knygas iš privalomos literatūros sąrašo, kurias skaityti yra tiesiog būtina. Ir ne tik todėl, jog to prašo tavo lietuvių kalbos mokytoja.

Vincas Mykolaitis - Putinas
,,Altorių šešėly''

1933m. išleistas psichologinis intelektualinis romanas yra apie vaikiną, vėliau jau vyrą Liudą Vasarį, kuris raginamas tėvų ir sekdamas tokių garbių žmonių kaip Maironis pavyzdžiu įstoja į kunigų seminariją. Jis labai stengiasi pritapti prie aplinkos, būti uolus klierikas, tačiau laikui bėgant Liudas Vasaris suvokia, jog kažkas yra ne taip. Vaikinas konfliktuoja pats su savimi, tačiau galiausiai šiaip ne taip pabaigia seminariją ir tampa kunigu. Knygoje aprašomi jo, kaip naujo kunigo ir tuo pačiu jauno vyro, priešprieša ir sunkumai. Liudas Vasaris ne visada atranda jėgų pasipriešinti savo instinktams ir prigimčiai, nesugeba valdyti jausmų. Be to, greitai jis ima suvokti, jog rašymas ir kūryba jam yra kur kas artimiau negu kunigavimas. Tai paverčia Liudo Vasario gyvenimą sunkiu išbandymu.

Vincas Mykolaitis - Putinas lengvai suprantama kalba pavaizduoja žmogų, paklydusį tarp savo minčių. Kas yra gerai, kas yra blogai, ką reikia daryti, kad būtum laimingas? Pagrindinis veikėjas - gyvenime pasiklydęs žmogus, kuris iš tiesų kažkuo panašus į kiekvieną iš mūsų. Galbūt tai ir vilioja skaitytojus. 

Ko gero, tai yra viena iš geriausių ir įdomiausių knygų visame literatūros sąraše dėl kelių priežasčių. Visų pirma, akį traukia tai, jog ši knyga turi autobiografiškumo bruožų. Neabejoju, jog kiekvienam žmogui kur kas įdomiau skaityti knygą, kuri nėra kažkokia utopiška autoriaus vizija, tačiau susideda iš tikrų, gyvenimiškų faktų, o veikėjai turi prototipus. Nors šios knygos autorius griežtai neigia sąsajas tarp savęs ir pagrindinio veikėjo, tačiau panašumai yra akivaizdūs. Autorius, kaip ir pagrindinis veikėjas, dėl tų pačių priežasčių įstojo į kunigų seminariją, vėliau nesugebėjo suderinti poeto ir kunigo pareigų, galiausiai priėmė tokį pat sprendimą, pakeitusį jų gyvenimus. Antra priežastis, dėl ko ši knyga turėtų būti įdomi tau - knygos siužetas. Pagrindinis veikėjas - jaunas žmogus, susiduriantis su gyvenimo iššūkiais. Pavyzdžiui, jis yra klierikas, tačiau dėl savo prigimties nesugeba atsispirti moterims. Neskamba įdomiai?

Balys Sruoga
,,Dievų miškas''

Jeigu įsivaizduoji, jog visas pasaulis yra nuostabus ir jame taip gera gyventi, šiek tiek klysti, nes istorija byloja ką kita. Žiaurus smurtas, žmonių niekinimasis, dehumanizacija, žiauri lagerių sistema ir paprasta logika nesuvokiama aplinka yra aprašoma Balio Sruogos memuariniame romane ,,Dievų miškas''. Pats autorius 1943m. kartu su kitais keliasdešimt to meto inteligentų buvo ištremtas į vokiečių koncentracijos stovyklą - Štuthofo lagerį. Išgyvenęs ten tiesiogine ta žodžio prasme vadinamą pragarą, Balys Sruoga po dvejų metų grįžo namo ir parašė šią knygą. Į ją sudėjo visą realybę - atpasakojo kiekvieną smulkmeną, pasakojimą pagardindamas žiupsneliu ironijos ir sarkazmo. Būtent šie išskirtiniai šio autoriaus kūrybos bruožai ir padaro šią knygą patrauklesne jaunam skaitytojui - atrodo, jog šis žmogus romane rašo apie žiaurius dalykus, kurie jautresnį skaitytoją gali net priversti ašaroti, tačiau viskas pateikiama per juoko prizmę. 

Balio Sruogos knyga ypač turėtų patikti tiems, kurie domisi istorija ir XX a. vidurio katastrofų laikotarpiu. To meto emocijos, žmonių mąstymas tikrai atsispindi šioje knygoje. Sunku pasakyti kaip, tačiau ši knyga paveikia iki sielos gelmių ir paskui gali tik dėkoti ir dėkoti likimui, jog turi galimybę gyventi laisvėje ir nepriklausomybėje...



Antanas Škėma
,,Balta drobulė''

Pradėsiu nuo blogų žinių - ši knyga yra viena iš sunkiausiųjų knygų visame privalomos literatūros sąraše. Perprasti autorių, jo rašymo stilių, suprasti, apie ką ši knyga, kodėl ji parašyta, kur galėtum ja pasiremti ir kodėl visgi XXI a. mokiniai turi ją žinoti bus gana sunku, bet džiugi žinia, jog tai padariusi negalėsi pamiršti šios knygos visą gyvenimą. 

Antanas Škėma yra moderniosios literatūros atstovas, todėl nekeista, jog ,,Balta drobulė'' yra šiek tiek kitoks kūrinys, negu mes visi esame įpratę. Joje naudojant autobiografinius faktus aprašomas Antano Garšvos gyvenimas. Veikėjas kaip ir pats rašytojas dėl karo pasitraukė į Vakarus, dirbo JAV monotonišką keltuvininko darbą, milžiniškame mieste nerado sau vietos, jautėsi it mažas didžiulio mechanizmo sraigtelis ir dėl tokio gyvenimo būdo kiekvieną dieną vis labiau ėjo iš proto. Įdomiausia tai, jog ši knyga yra parašyta sąmonės srauto metodu. Tai reiškia, jog autorius tiesiog užrašė veikėjo mintis. Kad tai gerai suprastumėte, užtenka sekundę save paeksperimentuoti - pagalvokite, kokia knyga gautųsi, jeigu būtų užrašytos visos jūsų mintys, neieškant jokių logiškų sąsajų, neatrenkant protingų ar nelabai minčių. Antanas Garšva yra toks pat kaip ir jūs - tą pačią sekundę gali galvoti apie gyvenimo prasmę ir maistą, aistrą moterims ir darbą. Tačiau turbūt šis faktas ir padaro šią knygą tokia savotiška - supranti, jog nors tai ir yra grožinės literatūros knyga, tačiau daugelis dalykų atitinka realų žmonių gyvenimą. Nesuvaidintos emocijos, meilės priepuolių proveržiai, smurtas, nužudymai, pykčiai, prostitutės, kūryba, darbas ir dar daugiau dalykų jungia šį kūrinį į vieną visumą.

Kai pasiimsite šią knygą ir perskaitysite pirmus dvidešimt puslapių (jeigu perskaitysite, žinoma), galiu garantuoti, jog keiksite mane ir galvosite, jog tai yra laiko švaistymas. Bet jums tereiks į šį kūrinį pažvelgti tam tikru kampu arba aktyviai dalyvauti klasėje, kuomet vyks šio romano analizė, ir jūs viską kuo puikiausiai suprasite. Garbės žodis.

Jurgis Kunčinas
,,Tūla''

Žinant faktą, jog šis autorius yra priskiriamas Nepriklausomybės laikų literatūrai, o tai reiškia, jog jis gyveno ne taip jau ir seniai, būtų galima tikėtis, jog ši knyga bus apie paprastas, visiems puikiai suvokiamas šių dienų aktualijas. Tačiau tiesa yra šiek tiek nuvilianti - Jurgis Kunčinas vis tik pasirenka vaizduoti sovietmetį. Knygos pasakotojas yra valkata, gyvenantis bohemišką gyvenimą ir taip tam tikra prasme protestuojantis prieš sovietinį nykumą. Tokiu savo elgesiu jis parodo, jog jam kaip žmogui yra nepriimtinas gyvenimas okupuotoje valstybėje pagal kažkokio žmogaus sukurtas taisykles.

Tačiau pagrindinė knygos mintis yra ne tik tokia. Vis tik tai yra romanas, kuriame pasakojama trumpa, tačiau kvapą gniaužianti dviejų žmonių meilės istorija. Kaip sakoma, tai yra knyga apie vyrą, kuris pamišęs dėl moters, ir moterį, kuri yra verta pamišimo. Jie susipažįsta visai netikėtai ir iš kart atpažįsta vienas kitą kaip lemtingą žmogų, praleidžia nepamirštamą savaitę kartu su tam tikrais nuotykiais, kurie įsirėžia į jų atmintį visiems laikams. Tačiau kas nutiko, kad du žmonės negalėjo būti kartu? Nuo ko tai priklausė - nuo aplinkybių, istorinio laikmečio ar pačių veikėjų norų? Gal tai ir labiausiai žavi skaitant šį J. Kunčino romaną - nežinomybė ir tam tikra varomoji jėga versti knygos puslapius kuo greičiau, kad tik išsiaiškinti judviejų istorijos baigtį. Iš kitos pusės, gal šiek tiek per gražiai pristačiau šią knygą. Nemeluosiu, jog bus tam tikrų etapų, kai knyga bus tokia nuobodi, jog vienas perskaitytas jos puslapis prilygs lopšinei prieš miegą, tačiau svarbu susikaupti ir pereiti visa tai, nes romanas turi tikrai daug gražių vietų, gražių žodžių, kuriuos net galima mokytis cituoti. Labai savotiška knyga, bet neabejoju, jog tinkamai nusiteikusiems ji bus įdomi. 

Vincas Krėvė
,,Skirgaila''

Ir TOP 5 paįvairinimui pasiūlysiu knygą, kuri, tikrai nemeluoju, yra išgelbėjusi mane per daugelį rašinių. Be abejo, tai yra knyga, kurios laisvalaikiu turbūt nei viena iš jūsų tikrai neskaitytų (nors niekada nesakyk niekada), nes tai yra ne romanas, o istorinė drama. Vincas Krėvė pasakoja apie XIV a. LDK ir jos valdovą Skirgailą. Pagrindinis veikėjas vaizduojamas kaip geležinės valios, rūstus, tačiau atsakingas ir įsipareigojęs tėvynei žmogus, dėl jos padaryti galintis iš ties daug. Negana to, knyga siūlo įsidėmėti ir kitus iš ties reikšmingus veikėjus - kunigaikštytę Oną Duonutę, riterį Kelerį, vaidilą Stardą. Jie visi yra tokie skirtingi, su savomis problemomis, išskirtiniais būdo bruožais, jog galima teigti, kad V. Krėvė padovanoja tikrą desertą mokiniams - šią istoriją taip lengva pritaikyti daugelyje situacijų!

Knyga padeda įsivaizduoti XIV a. laikus, kai Lietuva visai neseniai priėmusi krikštą, tačiau šalyje vis dar vyksta painiava - vieni nori naujojo tikėjimo, kiti svajoja grįžti prie pagonybės. Ką išsirinks Skirgaila, kaip visi žmonės priims bendrą sprendimą, kas mirs, kas gyvens ir kaip baigsis ši istorija pasiėmė knygą sužinosite tikrai greitai, nes mikliai skaitančiajam žmogui perskaityti šią dramą bus 1 valandos darbas. Laiko nedaug, o nauda - didžiulė.


Toks būtų mano asmenine nuomone paremtas privalomos literatūros penketukas. Dabar vasara, ir tik nesakykit, jog visos iš jūsų jau esate susiplanavę savo dienotvarkes nuo ryto iki vakaro. Būtent dabar jūs turite daug laiko, todėl eikite į biblioteką ir ieškokite privalomų knygų, nes vis tiek jas perskaityti turėsite. O tai padaryti jau geriau dabar, kai turite daug laiko ir nesate apversti namų darbais!

Mokiny, tai buvo mano nuomonė. O gal tu jau esi skaitęs kažką iš privalomos literatūros sąrašo? Kuri knyga tau labiausiai patiko, o kuri - ne? Būtinai pasidalink savo nuomone komentaruose!




7 komentarai:

Chemiliuminesceñcija rašė...

Iš aprašymo "Skirgailos" tikrai neskaityčiau laisvalaikiui, bet kai perskaičiau tikrai pakeičiau nuomonę. Tai yra gera istorija, man patiko žiauriai! Daugiau dar neskaitytos, o "Altorių šešėly" jau pasiėmus esu, vartosi ant stalo.

Gabija. rašė...

Aš kol kas tik ,,Skirgailą" perskaičiau. Galvojau bus didžiausia nuobodybė, bet tikrai nustebino ir labai patiko! O Keleris mano galvoj buvo kaip toks seksualus mergišius, kaip iš serialų :D

Ema rašė...

Iš tavo paminėtų esu skaičiusi tik "Skirgailą" ir "Altorių šešėly". "Skirgaila" kaip "Skirgaila", buvo įdomu, bet nesužavėjo. O va, negaliu patikėti, kad taip sakau, bet "Altorių šešėly" surijau. Super knyga ir dar labiau super, jog daugumoje rašinio temų ją galima pritaikyti.

Vilija (susisiekti - jankunaitev@gmail.com) rašė...

Ateisit į dvyliktą klasę - skaitysit visas likusias knygas, nes jos būtent tos klasės kurso. :) Smagu, kad skaitot, panelės! Esat pavyzdys ir įrodot, jog privaloma literatūra ne visada yra žiaaaauriai nuobodi. :D

aqua vitae rašė...

perskaičiau visas knygas. B) šiaip tai išskirčiau "Baltą drobulę", "Tūlą" ir "Dievų mišką". geriausios, kurias teko skaityti iš privalomųjų kūrinių sąrašo. na, dar šiaip esu visai už Ivaškevičiaus "Madagaskarą" ir Marcinkevičiaus "Mindaugą". kažkaip užkabino pjesės ir dramos mane. :D

Anonimiškas rašė...

Nuoširdžiai ačiū Tau, Vilija, už tokį naudingą ir išsamų straipsniuką! Kol kas esu skaičiusi tik "Skirgailą" ir "Altorių šešėly". Pastarasis romanas man padarė didelį įspūdį ir kitaip nei daugumai, man buvo įdomu skaityti jau nuo pačių pirmų puslapių... Apskritai, po šios knygos visiškai kitaip žvelgiu į bažnyčią, kunigystę ir net galbūt religiją. Kalbant apie "Skirgailą", vienintelis kas įstrigo tai Skurdulio (?) žodžiai, kad tauta yra kaip žmogus, auganti ir kintanti, o religija - tik rūbai, kuriuos ji dėvi.
Beje, labai ne į temą, bet kaipgi Tau sekėsi lietuvių egzaminas? :)

Dar kartą nuoširdžiai dėkoju už informatyvų ir naudingą straipsnį!

Vilija (susisiekti - jankunaitev@gmail.com) rašė...

Akvile, aš ,,Madagaskarą'' perskaičiau labai greitai, bet taip ir nesupratau, kodėl jis yra privalomos literatūros programoje. :D O ,,Mindaugo'' neskaičiau, bet mes nagrinėjom ,,Mažvydą'', tai irgi visai nieko. :)

Anonime, kaip faina! Ačiū tau už gražius žodžius. :) Taip, aš ir būsiu viena iš nedaugelio ir prisidėsiu prie tavęs - ,,Altorių šešėly'' ir man patiko jau nuo pradžios, kažkaip kabino. :) Klausimas apie lietuvių egzaminą kaip tik labai į temą, nes kaip ir minėjau, jog ,,Skirgaila'' vis traukia (negražiai pasakysiu, bet taip yra) mano užpakalį iš bėdų, tai tas pats buvo ir per VBE. :D Rašiau samprotavimo rašinį, jame mąsčiau, kas yra vyriškumas, jo ženklų ieškojau V. Krėvės ,,Skirgailoje'' ir B. Krivicko poezijoje. :) Jaučiu, jog esu parašiusi ir geresnių rašinių, viskas nebuvo idealu, bet šiaip esu gana patenkinta. Bent jau kol kas. Tad labai tikiuosi, jog rezultatas nenuvils. :D O jeigu jau žiūrim į ateitį ir kalbame apie egzaminus, maldauju visų, norinčių gerai išlaikyti VBE, skaityti knygas. Viena yra turėti konspektus ir mokytis tik juos, o kita yra perskaityti knygą ir jos idėjomis laviruoti taip, kaip norim ir taip, kaip reikalauja situacija. Garbės žodis, skaitykit. :) Ačiū dar kartą tau labai, dėl tokių kaip tu ir smagu stengtis! :)