Pompėja - Vezuvijaus suniokotas miestas

Šią vasarą teko apsilankyti nuostabioje šalyje - Italijoje. Teko pamatyti tikrai įdomių vietų, miestų, paplūdimių, žmonių, sužinoti daug faktų apie Italiją ir jos kultūrą. Ta proga noriu ir jums parašyti šiek tiek daugiau apie šią nuostabią šalį, ir šis straipsnis nebus paskutinis šia tema. Na, o šįkart "TD" jums papasakos apie dvi įdomias vietas - turbūt žinomiausią Europos ugnikalnį Vezuvijų, Pompėjos miestą ir jų bendrą istoriją. Taip pat išgirsite ir mano įspūdžius, padėsiančius jums įsijausti ir pamatyti šias vietas tarsi savo akimis. Kas žino, galbūt ir pačios nuspręsite, kad verta ten apsilankyti?

Vezuvijus

Turbūt visos žinote, kad Europa nepasižymi ypatinga ugnikalnių gausa, bet Italijos teritorijoje galima pamatyti net šešis ugnikalnius - garsiuosius Strombolį, Etną, Vezuvijų, mažiau žinomą Vulturę, Vulkaną ir Amijatos kalną. Vezuvijus itin garsėja savo istorija ir dažnais išsiveržimais. Jo aukštis - apie 1280 metrų ir nuolat kinta. Po to, kai įvyko jo didžiausias išsiveržimas Pompėjos mieste, 79-aisiais metais po Kristaus, jis išsiveržė dar 50 kartų! Jis laikomas vienu iš pavojingiausių pasaulio ugnikalnių, nes galimoje išsiveržimo zonoje gyvena net 3 milijonai gyventojų. Tiesa, žmonės dažnai pasirenka gyventi netoliese ugnikalnių, nes ten būna itin derlinga žemė, sudaranti palankias sąlygas žemdirbystei ir garantuojanti gerą derlių. Vienas iš visai netoliese jo įsikūrusių miestų - visiems gerai žinomas Neapolis, garsėjantis savo nusikaltimų gausa. Vezuvijus nuo 1995-ųjų paverstas į nacionalinį parką, kurį galimą pasiekti važiuojant mašina, o pėsčiomis galima nueiti iki pačio ugnikalnio kraterio.

Pompėja

Pompėja - tai senovės Romos miestas, pilnas senovinių romėnų skulptūrų ir kitų meno dirbinių bei architektūros. Deja, 79-aisiais metais po Kristaus išsiveržė Vezuvijus, išmesdamas į atmosferą 12 mylių aukščio dulkių, pelenų bei uolienų debesį, net uždengusį saulę. Dalis ugnikalnio dėl išsiveržimo jėgos iššoko į orą, ir paskandino visą Pompėjos miestą po pelenais. Žmonės, pamatę iš dangaus skriejančius pelenus ir krentančius akmenis, bėgo slėptis savo namuose. Nespėję to padaryti mirė vietoje. Kiti bandė pabėgti, bet išsigelbėjusių buvo vos keli. Labai įžymi yra moters, bandančios pabėgti su savo kūdikiu skulptūra, stovinti Pompėjoje. Tiesa, tai net nėra skulptūra, o tikri moters ir vaiko kūnai, kuriuos padengė pelenų sluoksnis, ir išlaikė iki mūsų laikų. Motina bandė pabėgti su vaiku glėbyje, ir jiems beveik pavyko, bet deja... Paskutinę minutę moteris bandė uždengti savo kūdikį, jį apsaugoti nuo karštų pelenų, o tai patys galite pamatyti, nuvykę pasivaikščioti į Pompėją. Tuo tarpu žmonės, pasilikę savo namuose išsiveržimo metu, sulaukė ryto ir, pamatę, kad Vezuvijus nurimo, išėjo į lauką. Deja, jų laukė nemaloni staigmena - giliai po pelenais padengtas miestas ir nuodingas oras, pražudęs juos visus. 18-ame amžiuje žmonės rado po aštuonių metrų sluoksniu palaidotą Pompėjos miestą, jį atkasė, rado išlikusius pastatus, skulptūras ir žmonių lavonus, kurie išliko dėl juos dengusių pelenų. Dabar ten įrengtas parkas, ir pasivaikščioti po Pompėją bei išgirsti jos istoriją galite kiekviena.

Mano įspūdžiai

Ankstų rytą, kartu su tėvais išsiruošę užlipti į Vezuvijaus viršūnę Italijoje, kopėme stačiu ir smėlėtu ugnikalnio keliuku, vis sustodami pasižiūrėti į apačioje atsiveriantį nuostabų Neapolio ir Viduržemio jūros vaizdą, pasigrožėdami vulkano krateriu, kur iš po akmenų garavo karšta lava. Kopiant vis toliau, jau nebebuvo galima įžvelgti miesto panoramos, nes stovėjome virš debesų, pažvelgus žemyn, viską dengė tarsi baltas šydas. Lipome tikrai ilgai, bet dėl vaizdo, kuriam apibūdinti nerasčiau žodžių, buvo tikrai verta. Kadangi Neapolyje buvome apsistoję kelioms dienoms, po apsilankymo garsiausiame Europos ugnikalnyje nusprendėme pasivaikščioti ir po Pompėją. 

Įėjimas į Pompėjos parką buvo Neapolyje. Užlipus nuo amžiaus išblukusiais akmeniniais laiptais, kiek pažingsniavome akmenimis grįstais takeliais, žvelgdami į virš galvų stovinčias arkas, kurios irgi buvo iš akmens. Iš visų pusių matėme daugybę keliuko išsišakojimų, vedančių į dideles aikštes, pilnas skulptūrų ir kitų meno kūrinių. Nuo čia akmeninis takas buvo iš įvairaus dydžio ir aukščio, nelygių, milžiniškų akmenų. Juodadarbiai ir tarnai senovėje turėdavo už menkutį arba jokį atlyginimą tįsti tuos akmenis sau ant nugarų vieną po kito. 

Aikštėse pamatėme labai įdomių skulptūrų: žmogaus kūną be galvos, bet su sumažinta jos versija krūtinėje, ten, kur turėjo būti širdis, vyrą ant žirgo, nuogų vyrų ir moterų skulptūras. Žmonių muziejuje buvo tikrai daug, ir dauguma jų turėjo ir gidus. Taip pat kelyje dažnai pamatydavome ir nublukusio akmens vandens fontanėlių, kur iš iškaltų žmonių burnų srovele bėgo vanduo. Tokių vandens fontanėlių buvo gausu visoje Italijoje, iš jų bėgdavo švarus požeminis vanduo, bet šie fontanėliai skyrėsi tuo, kad jų dugnai buvo net apsamanoję nuo amžiaus. 

Toliau žingsniuodami priėjome gyvenamąją Pompėjos dalį. Čia dominavo kvadrato formos žemi pastatai, arkos, fontanėliai ir nelygus grindinys, visi jie buvo iš nublukusio pilkšvo ar raudono akmens. Gatvėse iš abiejų kelio pusių buvo ilgi, vienaaukščiai akmeniniai pastatai, su daugybe plačių skylių, kur kadaise buvo durys. Už kiekvienos iš jų buvo po mažą kambarėlį, arba po didesnį turtingesniems romėnams. Tokiuose kambariuose senovėje jie ir gyveno, po vieną ar po kelis. Kai kurių kambarių sienos buvo išgriuvusios, o sveikuose buvo arba tuščia ir tamsu, arba buvo galima rasti po langelį, molinio puodo skeveldras ar tuometinės krosnies liekanas. Eidami tolyn matėme ir daugiau tokių pastatų, bet užgrotuotų, kadangi labiau pažeisti katastrofos kambariai buvo nesutvarkyti ir pavojingi.

Pasiekę dar vieną išsišakojimą, priėjome amfiteatrą. Pirmiausiai turėjome pereiti per ilgą, tamsų tunelį, kol išėjome į didelę, apvalią aikštę, kurią iš abiejų pusių supo tribūnų eilės, į kurias galėjai patekti užlipęs laipteliais. Senovės romėnų architektūros pasiekimai itin stebina, nes jie sugebėjo sukurti tokią aikštę, kur aktoriai, neturintys jokių mikrofonų ir tyliai kalbantys, būtų girdimi ir pačioje aukščiausioje žiūrovų eilėje. 

Toliau einant teko pamatyti ir prieš du tūkstančius Pompėjoje gyvenusių žmonių lavonų, kurių kūnus išsaugojo anglys. Labiausiai šiurpino juodas, anglių sluoksniu padengtas kūdikio kūnas, gulintis ant tokio paties juodo stalo vieno pastato viduje. Sunku net įsivaizduoti, kokias skausmingas mirtis katastrofos dalyviams teko ištverti... Už grotuotų langų taip pat buvo galima pamatyti ir daugybę išlikusių Pompėjos gyventojų daiktų: daugiau puodų skeveldrų, apangėjusių, plačių kibirų, kuriuose būdavo maudomi vaikai, įvairių akmens, baldų, molio gabalų ir nuolaužų. 

Vėliau pasukome dar kitu takeliu. Šiek tiek paėjus, mums priešais akis stovėjo tik vienišas, mažas, baltas pastatas, akivaizdžiai neseniai pastatytas - jam akivaizdžiai nebuvo net penkiasdešimt metų. Tai buvo kaip savotiškas muziejus, kuriame buvo šiek tiek rašytinių šaltinių, olų piešinių, ir iš pagaliukų pastatytas kažkokio pastato planas, taigi ilgai neužsibuvome ir pasiekėme paskutinę tą dieną aplankytą Pompėjos vietą - apžvalgos aikštelę, iš kurios matėsi visa atkasta Pompėja su savo skulptūromis, akmeniniu grindiniu ir nublukusiais pastatais. Turiu, aišku, pripažinti, kad miesto griuvėsiai negali pasigirti išskirtiniu grožiu, bet gali didžiuotis savo išlikusia senovės Romos architektūra ir sužavėjo mane savo liūdna istorija. Galėjau pasijusti taip, lyg klaidžiočiau praeityje.

Ar jums patiko šis straipsnis ir ar norėtumėte daugiau jų apie Italiją? Gal ir jums teko apsilankyti kokiame nors ugnikalnyje, o gal norėtumėte tai padaryti? Papasakokite apie savo įspūdžius.


1 PAKOMENTAVO