Kaip užpildyti vidinę tuštumą arba tiesiog pabėgimas



''Dėl nepaaiškinamų priežasčių kiekvienas žmogus gimsta su didžiule kiauryme krūtinėj. Ji nesukelia didžiulių nepatogumų, tačiau visuomenės akyse tai nėra pats patraukliausias bruožas, tad bene kiekvienas bando ją kuo nors užpildyti. Kai kurie žmonės ją bando užpildyti religija, kiti - nuolat pirkdami daiktus, dar kiti ją net bando užpildyti kitais žmonėmis. Aš palikau savąją vidinę tuštumą ramybėje, nes kartą pastebėjau, jog jei bėgi prieš vėją (tam tikru kampu), toji ertmė ima švilpti, kone švilpauti.'' 

Tačiau kartais nuovargis susigeria į raumenis ir išgaruoja bet koks prasmės pojūtis. Tuomet kyla į paviršių vienišumas, nepaisant to, kiek žmonių yra aplink. Kyla kaži kaip iki šiol nenumarinta saviplaka, bene apykanta sau ir viskam, kas pasimaišo pakeliui. Tuomet norisi nuo šito jausmo pabėgti ir jį kaip nors numalšinti. 

Dėl to rankos tiesiasi į šokoladą, kad cukrus pasipiltų į venas, kurios nuneštų jį iki smegenų, į kurias suplūstų seratoninas, kuris kiek praskaidrintų pasaulio matymo filtrą. Ilgainiui tai tampa įpročiu, kuris bene atitinka valgymo sutrikimų simptomus, tačiau visuomenėje, kurioje visai įprasta švęsti maistu ir liūdesį vyti maistu, ir save apdovanoti, žinoma, maistu, niekas per daug akylai nežiūri į žmogų, kuriam maistas tampa pagrindiniu būdu susidoroti su nutikimais ir jausmais, kuriuos jis išgyvena. 

Dėl to norisi klausytis istorijos, jog nesi atsakingas už savo veiksmų pasekmes, jog viskas yra bet kokiu atveju nulemta, tad ką jau čia darysi, yra kaip yra. Dažnai žmonės pasakoja tokią istoriją, nes patys yra labai nuvertinę savo jėgas ir vienintelis būdas pateisinti savo būseną - nusisukti nugara nuo savo atsakomybės, keisti realybę ir surišti sau rankas, vien tam, kad mintys būtų ramesnės. O kai suriši savo rankas, tuomet rodosi, jog ir kitų rankos yra surištos, o jei ir nėra, tuomet surištos būti turėtų. Taip mintyse vystosi ir įsišaknija ribotos idealogijos, nes labai paprasta, kai žinai, kad yra jėga stipresnė už tave ir kad per daug prieš ją nepasispardysi. Kai pasaulis paprastas, jame kiek ramiau ir patogiau gyventi. Ir patogumas dažnai tampa nesąmoningu dienos tikslu. 

Dėl to rankos tiesiasi į žmones, nes kaip patogu turėti kažką, kas išklauso, permeta dešinę ranką per petį ir sako, kad viskas bus gerai. Sunkumai kyla tuomet, kai susivoki, jog tik bandai per šį žmogų išspręsti savo problemas, kai keli žmogui reikalavimus, nes žmogus tavo akyse nebe žmogus, o atsakymas į visus didžiuosius tavo klausimus. Jis negali būti kiek netobulas, jis turi būti ašis ir uostas, tavo ir tau, per amžius. Visada norisi, kad gerumas tęstųsi amžinai. 

Dėl to kiek nuliūsti, kai įpusėji ledų porciją, kai lieka dvi savaitės atostogų iš pradinių penkių, kai žmogus atsisveikina ir suvoki, kad privalai jį paleisti, net jei mintyse paleista idealoginė kasetė šnabžda per amžius. Stiprus prisirišimas prie tęstinumo ir visiškas atsisakymas sutikti, kad dalykai yra laikini ir nuolat kinta, suteikia bene daugiausia kančios. Ir toji kančia toliau maitina vidinę tuštumą, kol ji plečiasi. Tuomet tam, kad ją užpildytum reikia dar daugiau naujų batų ir suknelių, dar daugiau tobulų santykių, dar daugiau vyno ir romantinių komedijų prieš miegą. 

O magija slypi paleidime, paleidime perfekcionistinių standartų, leidime aplinkiniams žmonėms tebūti žmonėmis, tuomet grįžta noras jų klausytis, nebe vien užpilti pokalbio erdvę nekvestionuotinu pasaulio suvokimu. Tuomet leidi ir sau būti netobulam, ir savo pojūčiams būti netobuliems. Saulė neprivalo šviesti per amžius ir man visai nereikia krūvos materijos visom formom tam, kad jausčiausi gerai. 

Kai nebesieki pratęsti malonumo amžiams, imi labiau jį vertinti, nes dėl nuolatinės kaitos ir kontrasto patirtys tampa tik ryškesnės. Dėl to viena braškė yra gardžiau už kilogramą. Dėl to vienas kokybiškas straipsnis yra gerokai maloniau už pusdienį naršymo internete. Dėl to pastanga išgyventi akimirką kaip atskirą visatą yra tokia verta išmėginimo.

Ir taip, aš suku kažkur meditacijos link. Meditacija - juk viso labo tėra susitelkimas ties tuo, kas vyksta dabar, kai jauti savo kvėpavimą, jauti savo kūną, jauti mintis ir sugebi visus šiuos dėmenis atskirti vienus nuo kitų, ir vėl sujungti. Žmonės sako, kad paprasčiausia meditacija yra įkvėpimų ir iškvėpimų stebėjimas. Man rodos, jog meditacija yra paprasčiausias bėgimas. 

Kai bėgi, plaučiai ir smegenys labai natūraliai prašo deguonies, dėl to ties kvėpavimu susitelki. Dar svarbiau, kiekviena akimirka patampa tokia didinga, nes ji turi milžinišką galią, nes kiekviena jų gali apspręsti artimiausią žingsnį. Dėl to gali atsiminti kiekvieną mintį skatinusią sustoti ir kiekvieną mintį, kuri nustūmė į pastarąją, į dar šiek tiek pusę. Dėl to bandai save įtikinti, kad verta bėgti dar šiek tiek, kai tas šiek tiek, kai jie kaupiasi ir susideda į pusvalandį ar net solidžią valandą, po kurios nesuvoki, kas nutiko ir kaip norėjęs sustoti po kelių šimtų metrų staiga pėdomis nužymėjai keliolika kilometrų. Taip žingsnis po žingsnio sau įrodai savo galią - tuomet nereikia išorinių savo vertės liudijimų, nes ir pats žinai, kiek daug vidinės stiprybės gyvena kiekviename raumenų pluošte ar neuronų tinkle. 

Tai yra puiki praktika suvokimo, kokią begalę sprendimų sąmoningai ar ne priimame kas sekundę, ir kaip smulkmenos nulemia valandas, dienas ar net metus. Dar svarbiau, suvokimo, jog nuo skausmo nereikia bėgti, o reikia bėgti su juo, išbūti, nebandyti jo ignoruoti, nes jis nedingsta, o nugula kažkur po žeme ir iš ten tyliai graužia vidinę tuštumą dar giliau. Skausmas praeina, su įkvėpimais ir netobulų žmonių netobulais apkabinimais, su suvokimu, kad savo rankomis statai realybę, nepaisant to, ką tau pasakytų kokia politinė, religinė ar visuomeninė jėga, su suvokimu, kad rūpestis užpildo ertmę kažkur aplink širdį daug efektyviau nei bet kokia materija. Tad gali rūpintis kitais ir padėti jiems - tuštumos jau kiek mažiau -, gali leisti savimi rūpintis kitiems ir išreikšti dėkingumą, kurį tokia patirtis suteikia - tuštumos dar kiek mažiau -, bet tai tik pasekmė, tai nėra tikslas, nes daug svarbiau yra išmokti gyventi nė nebandant vidinės tuštumos užpildyti, šiokioje tokioje nesvarumo būsenoje. Įkvepiant, iškvepiant, žengiant dar vieną žingsnį į priekį. Ir girdint kaip pro visas netobulas vidines tuštumas tobulai švilpauja vėjas.


Aaron Diaz komiksas

Pagarbiai, rašytoja Gabrielė


10 PAKOMENTAVO

  1. Gabriele, tu nuostabi. Labai labai labai padėjai. Man šito taip reikėjo...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Su malonumu skaičiau šį straipsnį, puiku, Gabriele.
    Aš pati praktikuoju meditaciją. Galvoje telieka vien juoda spalva, skylė, tuštuma į kurią pasineri ir jautiesi kaip niekada gerai, nes viską bent 10 minučių palieki, užmiršti...
    Na, turiu ir dar vieną patarimą kaip užpildyti vidinę tuštumą - rašyti. Nesvarbu ar tai dienoraštis, ar savaitraštis, ar knygelė, į kurią tu rašysi tik sunkiais gyvenimo etapais. Rašymas padeda įsigilinti į save, padeda suprasti klaidas ir tai, ką galėjai daryti kitaip. Į popierių tu išlieji visus jausmus ir tau pasidaro geriau, nes ne visada šalia būna draugas, kuriam galėtum išsipasakoti. Pabandykite. Juk "popierius atlaiko daugiau nei žmogus" -Ana Frank-

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tikrai įkvepiantis straipsnis. Manau perskaitęs šį straipsni žmogus tikrai suras įkvepimo ir būdų užpildyti vidinę tuštumą :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tikrai tobulas straipsnis ir tikrai manau,kad padetu uzpildyti vidine tustuma.Sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Kažkas naujo, įdomaus ir netikėto. Nelaukto, tačiau labai laiku. Tikrai puikus, išsamus, įdomus ir padedantis straipsnis. Labai gerai😍 Neveltui mano bendravardė😏

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kažkas naujo, įdomaus ir netikėto. Nelaukto, tačiau labai laiku. Tikrai puikus, išsamus, įdomus ir padedantis straipsnis. Labai gerai😍 Neveltui mano bendravardė😏

    AtsakytiPanaikinti
  7. Tokiems įrašams gal ir ne vieta, tokiems tinklaraščiams kaip TD, bet... atleidžiu šitą, nes tikrai puikiai pasakyti. Puikiai dėstai mintis, tad su nekantrumu lauksiu kitų tavo straipsnių :)

    P.S. gal turi asmenini blog'ą?

    AtsakytiPanaikinti
  8. Gabija, o kodėl tokiems įrašams TD yra ne vieta? Aš kaip tik manau priešingai: kuo daugiau artimesnių ir šiltesnių straipsnių, tuo mieliau juos skaityti skaitytojoms, nes dingsta ta distancija tarp rašančiojo ir skaitančiojo. Apskritai, kuo įvairesnių straipsnių, tuo geriau :) Bet žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę, manoji yra tokia.
    Anyway, straipsnis man labai patiko ir paliko didelį įspūdį, taip ir toliau!:)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Straipsnis tikrai įdomus, o idėjos - vertos apmąstymo. Tikriausiai tavo toks rašymo stilius, bet ateičiai patarčiau nerašyti tokiais ilgais sakiniais (patikėk, pati esu tokių mėgėja!), nes juos sunkiau skaityti, o ir vizualiai nelabai žiūrisi, kai pastraipos vos vieno sakinio ilgio. Bet apskritai tokie pamąstymų srautai TD yra kažkas naujo, džiugu, jog įpūtei šviežio vėjo :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Straipsnis įdomus tik man sunkiai skaitėsi.

    AtsakytiPanaikinti