APIE INTRAVERTUS, JAUTRUMĄ IR KŪRYBĄ


Mano kairė yra geltonai raudonai oranžinė, dešinė - žaliai mėlynai violetinė ir savaitės dienos taip pat turi spalvas. Aš jaučiu šviesos tonus, jaučiu garsus, jaučiu žodžius ir jei pravirktum tai jausčiau taip pat giliai. Tam, kad pavadintumėm žmogų sugalvojam daug etikečių, nes jos patogios ir spalvotos, vadinam žmones jautriais ar intravertais iki galo kartais nė nesuvokdami etikečių prasmės (svarbiausia, kad jos patogios ir spalvotos).

Paprasčiausias ir tiksliausias intravertiškumo apibrėžimas - klausiant, iš kur semiesi energijos. Ar įgauni jos būdamas tarp žmonių, ar būdamas vienas.  Didžioji dalis intravertų yra jautrūs žmonės, jautrūs plačiąja prasme, nes jie tiesiog imlesni pojūčiams, stipriau patiriantys ir analizuojantys dirgiklius. Tai nereiškia, kad jie nenori bendrauti, yra nedrąsūs ar neturi ką pasakyti. Dažnai jų vidinis pasaulis yra labai detalus ir ryškus, o išorinis pasaulis toks triukšmingas, toks pasiryžęs bent penkis kartus per dieną apdalinti paviršutiniškais pokalbiais apie orą, kad kartais nebelieka energijos atsakyti. O mes tai ignoruojam ir apsimetam, kad tyla yra asocialumo požymis, kad geriausias laiko praleidimo būdas yra grupėmis ir šiaip -  kad žinom geriau. Tiesa ta, jog kiekvienas žmogus toks unikalus ir toks savaip jaučiantis, kad tas pačias schemas yra  sudėtinga pritaikyti, netgi nedora. 

O rodyti savo jautrumą rodosi dar nedoriau. Jautrūs žodžiai lyg per banalūs. Jautrus ir artimas santykis lyg ir per drąsus. Jautrumas vos sutiktų žmonių atžvilgiu išvis sunkiai suvokiamas. Dėl to man taip patinka plėsti savojo pasaulio ribas sutinkant žmones, kurie yra tiesiog savimi, nebandydami atlikti naujausio plastmasinio trafareto. Jie kalba kaip jiems patinka būti vieniems. Kaip pozityvumas jiems neatrodo naivus. Kaip jie klauso muzikos, kuri nėra perkusija sprogstantis mažoras. Kaip kuria. 

Dažnai jautrumas vadinamas palaiminimu, o galbūt tiesiog prakeikimu, nes giliai jausdamas patirties grožį išgyveni itin intensyviai, bet taip pat stipriai išgyveni ir skausmą. Ir vis dėlto, net pastarajame sakinyje galime atrasti gėrio, nes stiprūs jausmai (nesvarbu, ar su pozityvumo ženklu) įkvepia kūrybą. Nes kai visos kraujagyslės ir mintys pulsuoja idėja ir jausmu, reikia visa tai kažkur sudėti. Dėl to pirštai pradeda kabinti gitaros stygas ir stalčių gilumoje ieško akvarelinių pieštukų. Bando užrašyti mintyse besisukančius žodžius ir garsus, kuriems galbūt vieną dieną pridera tapti muzika. Galima lipdyti filmus ir fotografuoti pasaulį, perteikiant savo požiūrį į jį. Galima tapyti rudeninius miškus ar formuoti molinius puodelius arbatai. Rašyti tekstus, kurie virsta knygomis ar laiškais, žinutėmis pačiam sau. Visa tai padeda gyventi kokybiškai. Visa tai stato pasaulį. 

Nes, sako, sukurti robotai, gebantys tobulai atlikti muziką. Tačiau tame nėra jausmo. Tame nėra kūrybos. Būtent dėl to toks žavus džiazas, žaidimas, spontaniškumas. Gyvenimas pačia plačiausia ir šviesiausia prasme. Dėl to nuo tylos ir jautrumo taip norisi nuplėšti tą banalią nuobodumo etiketę. Norisi skatinti žmones pajausti, ką jie sugeba. Leisti jiems susikurti sąlygas to siekti ir tame tobulėti. Norisi kuždėti į kiekvieną klausiančią ausį padrąsinimą eiti į priekį ir pasakoti savo istoriją. Drąsa ir laisvė įgalina kurti - dalintis tuo, ką tik tu gali duoti šiam pasauliui. Ir, rodos, kad pastarasis sakinys yra laisvai suformuluota gyvenimo prasmė. Aš galiu daryti daugybę puikių dalykų, kuriuos sugeba daryti likę septyni milijardai, bet nuoširdžiai tikiu, jog yra koks vienas kol kas sunkiai nusakomas daiktas, organizacija ar reiškinys, kurį galiu sukurti tik aš. Tad mano tikslas yra tai atrasti ir paversti tai realybe. Tai nebūtinai turi būti organizacija, išgelbėsianti visus alkstančiuosius ar tobulai realistiškai nutapytas paveikslas. Tai gali būti pagalba kaimynų šeimai - megztomis kojinėmis, kakava ar daržovėmis - kuriai niekas kitas nepadės. Tai gali būti skausmas ištransliuotas į ypatingą muziką, kurią atras žmonės, ar net vienas žmogus. Jei sugebi suteikti laimės bent vienam žmogui, tai jau patobulintas pasaulis. Net vieno žmogaus pasaulis yra visas pasaulis jam - visa, ką jis turi. Ir prisidėti prie pasaulio laimės yra visai malonu, pripažinkim. Ir taip pasiekiama. 

Dėl to man kartais gera ir liūdėti - nes žinau, kad be šitos lietingų rytų melancholijos neturėčiau viso kito gėrio, kuris sukasi mintyse ir darbuose, o per mintis ir darbus sutinku žmones, įkvepiančius tolesnes mintis, darbus bei poelgius. Taip užsisuka kūrybos ir saitų su kitais ratas. Ir būtent per šį rato mechanizmą gimsta mokslo atradimai, stulbinanti muzika, ir žodžiai smingantys į širdį. Visa taip paprasta - leisti būti savimi ir atidžiai klausytis. O tuomet eiti į pusę, į kurią šaukia vidus.





4 PAKOMENTAVO

  1. tikriausiai geriausias straipsnis, kurį skaičiau šitame portale! nuostabu atrasti dalelę savęs skaitant kito parašytus žodžius <3

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pasikartosiu kaip ir kituose komentaruose prie tavo straipsnių - nuoširdu ir gražu. Matosi, jog žodžiai tau tiesiog liete liejasi, čia įdedi dalį savęs, kurią kiekvienas skaitydamas pasiima ir vėliau nešiojasi savo širdyje. Tai sušildo, priverčia susimąstyti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Esu visiška introvertė ir kiekvienas tavo sakinys lyg medus širdžiai. Pasirašau po kiekvienu žodžiu, introvertiškumas yra kažkas nuostabaus, tik gaila, kad ne visi geba jį įvertinti...

    AtsakytiPanaikinti