Mistinės istorijos (III dalis)

Mistika, mistika ir dar kartą mistika. Kaip tas žodis mus vienija. Visus domina vykstantys antgamtiniai reiškiniai. Vieniems paaiškinimus randame, kitiems nerandame. Šįkart norėčiau pristatyti jau III dalį mistinių istorijų, tačiau jos skiriasi nuo kitų dalių, kadangi šiems reiškiniams paaiškinimai buvo rasti. 

Netikėtai atsirandantys veidai


Kartą šiltą 1996 metų rugpjūčio vakarą Katarina Verano, 42 metų amžiaus nedidelio Kaprifoljos miestelio (netoli Neapolio) gyventoja, atsibudusi aptiko ant vienos iš virtuvės grindų plytelės penkis aiškius žmogaus veido atvaizdus. Tarytum nežinomas dailininkas aliejumi būtų nutapęs kažkieno portretus. Vienumoje gyvenanti ponia nesugebėjo niekaip paaiškinti paslaptingos tapybos, todėl smarkiai išsigando. Netrukus pas ją ėmė lankytis kaimynai, norintys paspoksoti į paslaptingą reiškinį. Kad atsikratytų įkyrių žioplių, Katarina nutarė sunaikinti portretus. Tačiau visi mėginimai nuplauti atvaizdus buvo tušti. Nepadėjo nei milteliai, nei benzinas, nei acetonas. Tada ponia Verano paprašė plytelių klojėjo pakeisti grindis. Katarinos gyvenimas sugrįžo į įprastas vėžes, tačiau neilgam, kadangi greitai toje pačioje vietoje ėmė atsirasti nauji atvaizdai, netgi ryškesni už ankstesnius. Tarp jų matėsi vidutinio amžiaus moters veidas, kurį vietiniai iškart atpažino. Ji irgi gyveno Kaprifoljos kaime ir mirė prieš daug metų. Žvelgdamas į kitą portretą, pagyvenęs Katarinos kaimynas atpažino savo senelę. Kai kurie atvaizdai priminė kaimynams jų seniai mirusius giminaičius, kuriuos jie žinojo tik iš nuotraukų šeimos albumuose. Visi jie buvo palaidoti apleistose kapinėse, kurių vietoje vėliau buvo pastatytas ponios Verano namas. Paslaptingais portretais susidomėjo mokslininkai, tiriantys paranormalius reiškinius. Vienas iš ekspertų, išeivis iš Rusijos Sergejus Kotliaras, ištyręs betoną ir cementą, įsitikino, kad medžiaga, kuria nutapyti portretai, neturi nieko bendro su kokiais nors žinomais dažais ar pigmentu. Sergejus ir jo grupė padarė išvadą, kad portretų atsiradimą sąlygojo antgamtinės priežastys. Mokslininkai atsargiai pašalino plytelę ir padėjo ją po stiklu. Paskui, gavę ponios Verano sutikimą, nuėmė grindis visame pirmame aukšte. Kelių metrų gylyje po pamatais buvo aptikti žmonių kaulai. Dar daugiau – buvo rastos senos nuotraukos, kurios patvirtino kaimo gyventojų žodžius apie tai, kad ant ponios Verano grindų išryškėjo veidai tų, kurie buvo palaidoti senose kapinėse.  "Velionių portretų pasirodymas pačiose netikėčiausiose vietose. – sako Sergejus. – Gali būti įrodymas, kad mūsų egzistavimas nenutrūksta po fizinės mirties. Matyt, tie, kurie kitados vaikščiojo mūsų žeme, nutarė pranešti apie save dabar gyvenantiems ir pasirinko tam štai šį ganėtinai originalų būdą."

"Vakaronė su velniu" 

Vieną penktadienio vakarą Džonas Reivenas su savo žmona ir dviem sūnumis sėdėjo savo namų svetainėje Toronte, Kanadoje, aplink Ouija lentą, kurią buvo nusipirkę žaislų parduotuvėje. Jie ketino linksmai praleisti su šeima vakarą, bet vienu momentu Ouija lentos kristalas pradėjo suktis svaiginančiu greičiu. "Dvasia" paklausė, ar ji gali įeiti į kambarį, ir Reivensas pakvietė ją įeiti, manydamas, kad išdykauja kažkuris jo vaikas. Po kelių sekundžių kambaryje įsiliepsnojo ugninis žiedas ir kambario viduryje išdygo raudonos ir juodos spalvos raguotas ir su žvynais ant kailio vaiduoklis. Figūra, kurią Reivensai atpažino kaip velnią, bloškė vaikus į sieną, o kai tėvai bandė juos išvaduoti , liko su kanopų ir nudeginimų žymėm. Žaizdas ir nudegimus turėjo gydytis visi šeimos nariai.


Žmogus - vaiduoklis

Kapralas Deivis van Ijarsveldas kartą važiavo motociklu tuščiu plentu. Staiga kelkraštyje jis pamatė jauną moterį. Buvo balandis, pakankamai vėsu ir kapralas nutarė ją pavežti. Jis paklausė, kur moteris vyksta, toji kažką atsakė ir noriai atsisėdo ant galinės sėdynės. Kapralas davė bendrakeleivei atsarginį šalmą ir savo ausines nuo radijo, kad nenuobodžiautų kelionės metu. Greitai po to kažkas atsitiko ratui, jis sustabdė, nulipo nuo motociklo ir sutrikęs pritūpė ant žemės. Bendrakeleivė pradingo. Kariškis išsigando, kad mergina nukrito, bet jos šalmas buvo prisegtas prie sėdynės. Jis nusiėmė savo šalmą, kad pravėdintų galvą pučiant pavasariniam vėjui ir dar labiau nustebo: ausinės, kurias jis perdavė merginai, vėl buvo jo šalme. Kai kapralas pasiekė artimiausią kavinę miestelyje Juniondeilas, jo veidas buvo iškreiptas siaubo. Jis papasakojo keistą istoriją keliems kavinės lankytojams: jie paskui pasakojo, kad jaunuolis buvo visiškai pasimetęs. Greitai apie nutikimą su kapralu sužinojo visa apylinkė. Istorija sudomino tyrinėtoją Sintiją Haind. Ji pradėjo savo tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad ne tik Deivas matė paslaptingą merginą. Po metų kitas motociklininkas, Andre Koetsė, važiavo tuo pačiu plentu ir tą pačią balandžio dieną. Staiga jis pajuto, kaip kažkas stipriai sugriebė jį iš už nugaros. Kadangi Koetsė važiavo vienas, jis smarkiai išsigando. “Buvo toks įspūdis, kad man už nugaros kažkas sėdi. – aiškino Andre žurnalistams. – Išsigandęs aš padidinau greitį ir nulėkiau plentu, lenkdamas visas mašinas. Aš aiškiai pajutau, kaip kažkas, sėdintis gale, patraukė vieną ranką nuo talijos ir tris kartus smarkiai smogė man per šalmą. Tik kai greitis viršijo 160 km/h, jausmas, kad važiuoju su keleiviu, išnyko”. Iš viso septyni motociklininkai, važiavę balandžio dienomis trasoje, pareiškė, kad vežė jauną merginą. Jie nupasakojo ją vienodai, nurodė tą pačią plento atkarpą, kurioje ją sutiko. Pakeleivė važiuodavo su jais 8-10 km, o paskui netikėtai dingdavo. Kai šią istoriją paskelbė vienas iš laikraščių, atsišaukė dar vienas žmogus. Jis pranešė Sintijau Haind, kad 1988 metų balandžio 12 dieną automobilio avarijoje šiame plente žuvo jo nuotaka Marija Ruo. Pagal liudininkų nupasakojimus, jis atpažino jos išvaizdą. Atpažino ir drabužius, kuriais jis vilkėjo žūties momentu.



Komentarų nėra: