ŽINUTĖ: Sveika atvykusi į TEENAGEDREAMS.LT portalą, kuriame rasi: patarimų, kaip tvarkytis su savo jausmais ir plaukais, knygų ir filmų apžvalgų bei rekomendacijų, naujos muzikos savo grojaraščiui, receptų ir diy įrašų, plepaliukų apie vaikinus, drauges, santykius su tėvais, linksmų testų, sužinosi naujienas apie žvaigždes ir pasaulį, galėsi prisidėti prie portalo tobulinimo ir smagiai praleisti laisvalaikį! Tad nieko nelauk, mes turime visko labai labai daug - panaršyk mūsų portalą ir atrask tai, ko ilgai ieškojai - nuostabią bendraamžių merginų kompaniją!

Tiesiu pagalbos ranką: kelias link stiprios asmenybės

Rubrika "Tiesiu pagalbos ranką" tęsia savo veiką - ir toliau kviečiame visas dalintis savo mažomis ir didelėmis bėdomis, nes jos, kad ir kokios bebūtų, yra svarbios. Šiandien pagalbos ranką tiesiame skaitytojai, kuri skundžiasi savo drovumu, buvimu pernelyg užsisklendus. Bet jus yra įmanoma perlipti per save? Kviečiu skaityti.

„Nuo pat mažumės buvau jautrus vaikas, man daug reiškė kitų žmonių nuomonė. Jei kas pasakydavo, kad šis rūbas man netinka, savaites jo nesirengdavau ir niekam nesakydavau kodėl. Darželyje ir pradinėse klasėse puikiai sutariau su bendraklasiais, nes mes nuo pat darželio buvome kartu, nebuvo pykčių ir aš buvau drąsesnė. Viskas pasikeitė šeštoje klasėje, kai prasidėjo patyčios. Visiems jų pasitaiko, vieni nekreipia dėmesio, kiti jautriai reaguoja. Tarp pastarųjų buvau ir aš. Tėvai nesuprasdavo, kodėl verkdavau naktimis, net kai pasakiau tiesą jie nelaikė to problema. Skriaudėjai buvo nubausti, tačiau aš pasikeičiau. Iki šiol nebeprisileidžiu žmonių, bijau jų nuomonės. Neleidžiu sau išsilaisvinti, nes bijau, kad kiti išsityčios iš mano juokelių, sąmojų, iš manęs. Nedrįstu prieiti prie žmogaus ir jį užkalbinti, grupėje dažniausiai nekalbu, net dabar, būdama dešimtokė ir jau antrus metus bendraudama su bendraklasiais mažai kalbu, o apie juokavimą išvis nešneku. Kiti pasakytų, kad ne visiems žmonėms lemta turėti daug draugų, būti komunikabiliems, bet aš labai noriu turėti draugų, persilaužti bendravime, nes žinau, kad anksčiau tokia nebuvau. Nebepadeda visų pasakymai „Neimk į galvą“, „Atsipalaiduok“, „Šypsokis“, „Apsimesk kažkuo kitu“. Kai noriu prieiti prie nepažįstamo ar truputį pažįstamo žmogaus, kojos pradeda drebėti, išpila prakaitas, galvoja zuja mintys, tad kojos automatiškai nuneša toliau ar kažkur į šoną. Kai kalbu užsikertu, dažniau šypsausi nei šneku, o jei dar pasakau juokelį, kuris nesuskamba, tada tyliu beveik visą pokalbį. Atrodo, kad kūnas ima prieštarauti mano norams, vaizduotė ima viršų, nes prieš pabendraudama jau susikuriu scenarijų, kad būsiu atstumta, nors to dažniausiai nebūna. Net mano kuriamose istorijose veikėjai būna atstumti, drovūs, bailūs. Žinau, kad man jau yra pažengusi drovumo forma, bet nežinau ką daryti.“

Sveika, pirmiausiai neslėpsiu pasakydama, jog esi pavyzdys žmogaus, kurį jau ilgą laiką persekioja tvirto pagrindo po kojomis neturėjimas. Tai vienas iš silpno žmogaus požymių. Tačiau viskas galėjo būti ir kitaip, jeigu ne dar viena aktuali problema visuomenėje - patyčios. Patyčios žlugdo net ir pačius stipriausius žmones. Lėtai, tačiau darydamos begalinę žalą dar ypač jaunam, besiformuojančiam žmogui, kuris stengiasi kabintis į pasaulį, o čia jį jau tempia žemyn. Tačiau kur problema, ten ir sprendimas. 

Žmonių nuomonė yra kaip cukrus arbatoje. Iš pradžių jis įsimaišo į šiltą bei ramią arbatą, dalelės dar matosi, o vėliau ištirpsta ir tampa vienalyčiu mišiniu. Taip yra ir su žmonių nuomone: ji pasirodo, prasiskverbia į tave ir ištirpsta tavyje. Tačiau šitai yra vienas iš dalykų, kurių tu gyvenime neturėtum leisti sau daryti! Tu negali imti cukraus iš žmonių, jeigu žinai, kad tau taip patinka ir tau taip yra gerai (sveiko proto ribose). Jeigu tau patinka mėlynas sijonas, kodėl kažkas turi tau įsakinėti jį numesti į spintą? Arba jeigu tu mėgsti daug juoktis, kodėl kažkas turi tau nurodinėti, jog turėtum nusiraminti? Gyvenimas pilnas skirtingų žmonių, skirtingų suvokimų ir nuomonių, todėl jeigu šoktum aplink kiekvieno žmogaus dūdelę, pagalvok, ar TU vis dar būtum TU? Ar galėtum pavadinti save išskirtine, jeigu imtum daryti kažką, ko nemėgsti, tačiau manai turini, nes kažkam nuo to bus „geriau“? Homo sapiens ir yra ypatingas tuo, jog yra vienintelis toks. Jis turi būti ir stengtis tapti tokiu, kokiu jis nori būti, o ne tokiu, kokiu jį nori matyti aplinka.

Bijoti kitų nuomonės yra labai blogai, o dar blogiau yra svarstyti, ką pagalvos kiti. Ramiai pagalvojus - žmogus amžinai negyvena. Vienus gyvenime užmuša rutina, kitus sužlugdo tikslų neturėjimas, o dar kitus - priklausymas nuo kitų. Ir tai yra gyvenimo patvirtinta teorija, kuri yra ypač žalinga žmogui. Užduokit sau labai svarbų klausimą „Aš noriu nugyventi gyvenimą būdama nevaržoma ir stipri, ar priklausoma nuo kitų silpna būtybė?". Atsakymas daugumos aiškus, tad ir siekit to. Kaip jau minėjau - reikia išsiskirti iš pilkos masės. Tai yra didžiausia sėkmės bei pripažinimo paslaptis. Nebijojimas parodyti, jog galbūt esi stačiai priplaukusi menininkė, kuriai nusispjauti, ką mano kiti, arba, jog esi drovi, tačiau stengiesi su tuo kovoti, nori bendrauti, būti gyvybinga, optimistiška, pozityvi ir tą pozityvą skleisti kitiems. Ir esmė, kad ir ką bedarytum - negalvok, ką mano kiti. Turi pasistengti savo galvoje įsiinstaliuoti programą, kuri vadinasi „Pašalinių, bereikšmių nuomonių blokatorius“. Ši programa tau pasitarnaus visą gyvenimą, nes būti kitokiam nei visi - sunku, tačiau beprotiškai verta ir būtina. Būdama savimi ir nebijodama kitų nuomonės rasi gyvenime sėkmę, tikrus draugus, patirsi nuotykius, apie kuriuos galbūt seniau nebūtum svajojusi... Padėties šeimininkė čia esi tik Tu, todėl privalai palaikyti frontą.
Patyčios gyvuos tikrai dar ilgai. Paprasčiausias patarimas, kai jų atsikratyti, yra nebesigėdyti savęs. Tiesiog reikia save priimti tokią, kokia esi ir parodyti kitiems, jog tau dėl to visiškai nėra skirtumo. Galbūt esi nesportiška, tačiau dabar prasidėjo nauji metai, naujos galimybės, imkis veiksmų, stenkis. Ateis kažkada galbūt metas, kai tie, kurie badė į tave pirštais, pamatę, kokia tvirta asmenybe tu patapai, norės tapti tavo draugais, o tada tu ramia sąžine galėsi atkišti jiems nugarą.
Ir didžiausia esmė yra tame, jog tu turi keistis dėl savęs, o ne dėl kitų. Yra daug istorijų, kuomet žmonės besimokydami mokykloje patyrė didelės patyčias, tačiau ateityje susikūrė puikų gyvenimą, karjerą. Paslaptis ta, jog jie sustiprėjo dėl savęs, nebematė prasmės savęs gėdytis ir ėmė už save kovoti. Čia puikiai tinka išmintis „Be karo nebus ir taikos“.
Žinoma, jeigu tau nesiseka to padaryti, išvengti patyčių gali tiesiog jas ignoruodama ir aukštai iškeldama galvą, bet jokiu būdu jos nenuleisdama! Griežtai pažiūrėk ir patikėk, tavo griežta veido išraiška juos netikėtai užmuš ir nelabai tikiu, jog jie drįs dar tarti bent žodį. Taip pat gali tiesiog nekreipti dėmesio, juokelį apie tave perimti su humoru, parodydama, jog tau tai nesvarbu. Būdų čia begalės, tačiau pagrindinis - nebesigėdyk savęs. 

Apibendrinant galiu teigti, jog per vieną dieną visko nepadarysi. Tam gali prireikti mėnesių, o gal ir metų. Asmenybė yra toks dalykas, kurį reikia ugdyti nepaisant ką pagalvos kiti. TU ESI INDIVIDAS. Tik ugdant save drąsesnės ir stipresnės asmenybės linkme, tu suprasi, kaip kvaila seniau buvo kreipti dėmesį į bereikšmių žmonių replikas ar užgaules. Pridėsiu patarimą, jog turėtum imti rašyti dienoraštį. Papasakok savo išgyvenimus ir pasidalink, kaip tau sekasi. Sek save, daryk planus, o svarbiausia - išvadas. Pokyčiai gali nebūti drastiški, greitai, tačiau jie turi būti tvirti, naudingi ir ryžtingi.

Galbūt Tu nepritaikysi visko, tačiau neturi leisti kitiems paveikti tavęs. Konkrečiai pamąstyk ir užsirašyk, kokią save tu nori matyti. Jeigu nori, kad kažkas keistus, turi keistis ir pati. Turi keistis daugelis dalykų, o tam turi pirmiausia būti pasirengusi ir nebijanti, nes baimė, tik ji tau bandys pastoti kelia. Jeigu nebeįsivaizduosi problemų, kurių nėra - būsi daug laimingesnė.

DALINTIS:

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Sveiki! Kas antrą sekmadienį lankau sutvirtinimo pamokas. Kiekvieną šeštadienį aš jau pradedu dėl to nervintis. Pamokėlės vyksta šalia esančiame miestelyje ir aš nepažįstu nė vieno žmogaus. Man ten būna labai nesmagu ir baisu. Gal galėtumėt patarti kaip tai ištverti ir greičiau prastumti laiką?

Skirmantė rašė...

Sveika, esu netikinti, tačiau gerai žinau tai, kad į bažnyčią/pamokas einama dėl to, jog sustiprintumėme ryšį su Dievu. Tikintis katalikas tuo naudojasi, bando melstis, atsiprašo ir t.t. Žinau, kad tokiose vietose ir pamokose laikas eina beprotiškai lėtai, tačiau gali pabandyti susikaupti ir tiesiog sekti viską. Tau nėra būtina rasti draugų, nes tokiu atveju tik keltumėte triukšmą ir trukdytumėt kitiems. Tiesiog bendrauk su Dievu. Juk dėl to ir eini, tiesa?

P.s įsigilinimas padeda stumti laiką ir pamokų metu. Kuo daugiau nuobodžiauji - tuo ilgiau tiksi laikrodis.

Anonimiškas rašė...

Ačiū už patarimą :)

Etiketės

Online

Tinklaraščio archyvas

Mūsų draugai

Google