Mistinės istorijos (IV dalis)

Šįkart jums norėčiau pristatyti jau IV-ąją "Mistinių istorijų" dalį. Šios istorijos yra paremtos realiais faktais ir vyko iš tikrųjų. Smagaus skaitymo!

*Kaimynystėje gyveno mamos krikšto tėtis. Jis jau buvo labai senas ir žiemą paslydęs ant kelio susitrenkė galvą ir mirė. Namas stovėjo tuščias, kol jį pardavinėjo. Pabrėžiu: namas medinis, labai senos statybos (buvo pastatytas prieš antrojį pasaulinį karą). Atėjus vasarai, aš su kaimynu ir netoliese gyvenančiu berniuku kažkaip landžiojom prie to namo negalvodami, jei neklystu, žaidėm kažką ir aš prie to namo radau raktą. Ant juodos virvelės. Mamos krikšto tėtis dažnai ateidavo pas mus į svečius ir laikydavo rankose tą raktą. Todėl aš labai nustebau, kodėl jis voliojasi prie namo. Na, žinoma, tada suveikė vaikiškas smalsumas. Aš, kaip visada, mėgstu įrodinėti savo tiesą ir drąsą, pasiūliau patikrinti, ar tinka tas raktas. Prieangio durys visada atidarytos, nes jos labai senos, medinės ir vos užsidaro. Norint prieiti prie normalių durų, reikia užeiti į tą prieangį, o jame iš abiejų pusių langai. O tada už jų dar po langą jau į namus. Juokinga tai, kad vaikinai labai bijojo ir aš nuėjau viena. Tik atidariau pirmąsias prieangio duris ir kažkas labai stipriai tris kartus pabeldė į langą iš namo vidaus. Mes, aišku, pradėjom visi klykti ir nubėgom kuo toliau. Namo viduje nieko negalėjo būti, nes pas mus kaime labai ramu, visi senkūriai, jokių valkatų, bomžų ir t.t. nėra, o namas žolėmis jau apaugęs, nes niekas ilgai nesilankė, o jei būtų apsilankęs, matytus nors pramina žolė (arba ji būtų nušienauta) 
Nubėgom aplinkkeliu iki mano namų ir nežinojom, kur dėtis. Tėvams bijojom sakyti, o patys nežinojom, ką daryti... Kaimynas, kuris jaunesnis keliais metais už mane, sėdėjo ir verkė iš baimės. Tada aš su tuo kitu draugu įsidrąsinau ir susitarėm nors praeiti pro tą namą, drąsą išsibandyti. Einame pro namą, aš mojuoju tuo raktu ir sakau: "Dėde Zenonai, čia mano raktas ir aš tau jo neatiduosiu" (nežinau, kur mano protas tuo metu buvo). Tada jau į kitą langą (į tą, kuris buvo į mus, į kelią) vėl kažkas dar stipriau tris kartus pabeldė. Na net dabar rašant šiurpuliukai bėga per kūną... Mes, aišku, vėl klykt ir į kitą kaimo galą nubėgom. Grįžom pas mane. Praėjo kelios valandos, įsidrąsinau nueiti iki to namo ir išmesti tą raktą. Atbėgau, mečiau į namo pusėje esančią žolę ir pabėgau. Tas namas dar stovėjo dvi vasaras, tai visada aplinkkeliu važinėdavom (nors ten dvigubai ilgiau) arba jeigu pro namą eidavom ar važiuodavom dviračiu, tai rūkdavom kaip dūmas. Labai bijojom. Apsiraminom, kai tik jį nugriovė... Dabar ten naujame name gyvena nauji žmonės, tai dabar nors nebaisu pro ten eiti... Va toks man pirmą kartą įvykęs mistinis įvykis. Viskas detalė į detalę, jokių pakeitimų.. Po šio nuotykio jau praėjo 4m., tai pati negaliu patikėti, jog man taip buvo. Tą naktį miegojau su mama, nes buvo labai baisu. Tai atsimenu, kai pabudau ir girdėjau kažkieno sunkų kvėpavimą. Tarp durų mačiau žmogaus siluetą. Iš baimės nieko negalėjau pratart, nesugebėjau net mamos pažadinti. Neatsimenu, kaip užmigau. 





*Su draugėm sugalvojom iškviesti dvasią (dabar niekada neišdrįsčiau to padaryti..) Aš visą laiką labai domėjausi tokiais dalykais, todėl nusimaniau, kaip kas turi būti. Kaip tarėm, taip padarėm. Kitą dieną susirinkome prie tokio mažo miškelio, kuriame buvo palaidotas vienas iš kartu dalyvavusios merginos prosenelių. Jį ten palaidojo dar karo laikais, bet mes nežinojome, jis ten vis dar buvo užkastas, ar buvo pasilikęs tik kapas. Žinojome, jog jeigu iškvieti demoną, jis įsikūnija į kokį nors gyvą padarą, bet į tai nesigilinome. Atsinešiau žvakių, visokių žolelių, akmenų. Kaip tyčia buvom penkios. Susėdome ant to kapo ratu. Su šakele nupaišiau pentagramą. Kiekviename krašte uždegėm po žvakę (išviso penkias, kiekvienai po vieną), uždeginėjome žvakes iš eiles, jeigu kuriai nors užgesdavo, viską uždeginėdavom nuo pradžių. Kai uždegėm žvakes, susikabinom rankomis ir pradėjom kartoti: "Dvasia, kviečiame tave į gyvųjų pasaulį" ir taip daug kartų. Kiekviena galvojo, kad vistiek nieko neiškviesim ir viskas bus tik juokais. Kartojom keliolika kartų, tada užgesinom žvakes ir viską palikusios išėjome ant kelio. Virš mūsų pradėjo skraidyti varna. Neatkreipėme į ją dėmesio. Po geros valandos susivokėme, juk kur mes tik einame, jis skrenda visur iš paskos ir įkyriai karksi. Praėjo kelios valandos, o mums jau ir baugu pasidarė.. kur mes - ten ir ji. Ir kad karksi..!! Garsiai garsiai. Išsigandom. Nuėjom pas vienos iš mūsų motiną, viską jai papasakojom. Keista, bet net ji išsigando.. Davė mums šventinto vandens ir liepė grįžti į tą vietą, padaryti viską tą patį ką darėme ir sukalbėti 'Tėve mūsų'. Mes labai bijojom ten grįžti, bet sukaupusios drąsą nubėgom, kuo greičiau viską padarėm, drebančiomis rankomis pakartojom visą ritualą, pasimeldėm ir išbėgom ant kelio. Kas vyko toliau, dar iki šiol pačios netikim. Varna skrido būtent virš to mūsų 'mini miškelio' ir staiga sustojusi dėjosi į žemę. Atsitokėjusios įsidrąsinom jos paieškoti. Ieškojome visur, ten plotas labai nedidelis, bet niekur jos neradome.


*Vienas labiausiai išgąsdinusių įvykių - kažkada, būdama viena namie, išgirdau ausų būgnelius paskausti privertusį garsą - lyg stiklo dužimą. Tas garsas privertė visus namus suskambėti. O ką, grįžo tėvai, apėjom visus namus, net palėpes ir rūsius, bet nieko... Vos po to dužimo garso išsigandusi paskambinau draugei, ir žinote, kai būni susijaudinęs, stengiesi garsiai šnekėti telefonu, jog tarsi tą baimę užgožtum. Tai aš jai tiesiog šaukiau į telefono ragelį, kad pas mane kuo greičiau atvažiuotų. O po pusvalandžio atvažiavusi ji sako "Ar sergi, ar kas, kad taip tyliai šnekėjai telefonu?"

*Draugės senelis mirė, ėjo autostradoje (po grybavimo), įvyko avarija, jį partrenkė sunkvežimis ir jam ''nunešė'' galvą.
Po kelių metų mano draugė ir jos draugė pasiliko pas ją namie, nes tėvai išvažiavo į vakarėlį.
Draugės draugė nusileido į rūsį paimti kažkokio ąsočio, įsijungė šviesą ir rūsio viduryje, per patį patį vidurį buvo nupieštos su kreida autostrados linijos ir stovėjo jos senelis su visa aprišta galva, bet akių negalėjo įmatyti.
Tuomet mano draugė, išgirdusi riksmą, iškart iškvietė policiją net nespėjus nubėgt ir pažiūrėti, kas atsitiko. Žodžiu, istorija tragiška. Ta draugės draugė apalpo ir neatsikėlė keturias dienas, tačiau gydytojai sakė, kad koma čia negali būti. Neaišku, kodėl.
Po šiai dienai ''draugės draugė'' dabar yra psichiatrinėje, buvo aplankiusi prieš penkis metus ir jai pasakojo, kad ta draugė kalbasi su seneliu kiekvieną dieną.



1 komentaras:

Beatričė Venckutė rašė...

Labai man patinka ši tema ir skaityti buvo įdomu.
BET. Pasistenk rašyti profesionaliau, su taisyklingesniais žodžiais (be jokių fūrų, balių). Nes šįkart teko daug taisyti :)