Antanas Vienažindys. Kunigo meilės istorija




Poetas, kunigas ir šviesios atminties žmogus, Antanas Vienažindys, gimė prieš beveik šimtą septyniasdešimt metų, bet Lietuvoms žmonėms, o ypač Laižuvos gyventojams, jis vis dar ryškus prisiminimuose. Per savo nelabai ilgą gyvenimą (mirė sulaukęs 50 metų) A. Vienažindys perėjo ir šalto ir karšto, mylėjo ir verkė, buvo engiamas net vyskupo, sunkiai sirgo ir visą gyvenimą buvo draskomas nelaimingos meilės skausmo. Gal tai ir paskatino kunigą pradėti rašyti eiles,
kurių dalis yra virtę dainomis. Taigi, koks buvo Antano Vienažindžio gyvenimas?

1841 metais rugsėjo 26 dieną Anapolyje pasaulį išvydo berniukas. Antanas gimė Plioterių dvare. Poetas anksti neteko tėvo, bet motina buvo dar jauna, tad netruko susirasti antro vyro. Patėvis buvo turtingas, todėl sugebėjo į mokslus išleisti visus keturis vaikus: tris svetimus ir vieną savo. Baigęs gimnaziją, Vienažindys įstojo ir baigė Žemaičių kunigų seminariją. 1865 metų vasarį jį į kunigus įšventino pats Motiejus Valančius. Bet kažin kaip būtų buvę su ta kunigyste, jeigu ne 1863 metų sukilimas...

Jaunas, gražus, išsilavinęs Antas Vienažindys įsimylėjo. Septyniolikmetę žavią merginą Rožę. Bet vos prasidėjusiai meilei buvo lemta baigtis. Kai Rožės tėvas ir broliai dalyvavo 1863 metų sukilime, rusų valdžia ištrėmė visą šeimą, kartu su Rože, į Sibirą, Samarą. Iš ten Rožė nebegrįžo. Prislėgtas netekties skausmo, Vienažindys ieškojo paguodos tikėjime bei pradėdamas kurti į liaudies dainas panašius eilėraščius. Rožė tapo jo kūrybos mūza. Tai ypač aiškiai atsispindi vienoje jo dainoje-eilėraštyje: ,,O Samaroj rožėm žydi/ Vien tik skausmas mylimos/ Kryžiai debesis palydi/ Į tą šalį be dainos/''
Visą dainą, pavadinimu ,,Vienažindžio Lietuva" ir atliekamą kun. E. Arnačiaus, galie rasti čia: https://www.youtube.com/watch?v=OZ10cNHZBtI (Tikrai rekomenduoju paklausyti).

Poetas kūrė ne tik liūdnas ir ašarą nubraukti verčiančias dainas - eilėraščius. Vienažindis rašė ir visai linksmus eilėraščius, tik kiek mažiau. Vienas iš jų - puikiai žinomas, jau daina virtęs kūrinys, atliekamas V. Kernagio, pavadinimu ,,Linksminkimos''.


Kunigas A. Vienažindys buvo labai artimas su parapijiečiais, bendravo su jais, buvo labai žingeidus, švietėsi. Tuo jis ne itin įtiko Bažnytinei valdžiai, todėl buvo nuolat mėtomas iš vienos parapijos į kitą, vis atokesnę ir tolimesnę. Galiausiai buvo paliktas prie pat Latvijos sienos esančioje Laižuvos parapijoje. Žmonės jį greitai pamilo, šviesus jo atminimas kaimelyje yra išlikęs iki šių dienų.

Visą gyvenimą poetas eilėmis išliejo savo jausmus ir sunkią dalią: nelaiminga meilė, nemėgstamas valdžios, mėtomas, nerandantis ramybės. Sklinda gandai, jog kunigų seminarijoje, A. Vienažindys įlysdavo į spintą, kur buvo laikomi kunigų drabužiai ir joje kurdavo eiles, išliedavo savo skausmą, paslapčia verkdavo ir išėjo iš jos išsinešdavo ir po naują eilėraštį.

Būdamas apie 40-ies, kunigas pradėjo statyti naują bažnyčią. Ji buvo labai puošni, didinga ir erdvi. Deja, jai dar nebaigtai, poetas susirgo vėžiu. Visai silpnas Antanas Vienažindys jau negalėjo pakilti iš lovos, kai 1892 metų liepos 17-ąją vyko bažnyčios šventinimo apeigos. Sklinda legenda, jog poetas sukaupęs paskutines jėgas išsiropštė iš lovos, nusikebenojo iki bažnyčios ir pagaliau išvydęs ją nualpo, o paskui mirė po ten augusia liepa. Dabar po tuo medžiu yra pastatytas atminimo akmuo.

Labai gaila, bet per antrą pasaulinį karą bažnyčia buvo visiškai sugriauta. Bet dar yra likę žmonių, kurie savo akimis matė Vienažindžio bažnyčios didybę ir grožį. Po poeto mirties jo giminės sunaikino didžiąją dalį kunigo kūrybos, nenorėdami, jog rimto kunigo įvaizdį menkintų kažkokios paistalionės apie meilę. Bet išlikę eilėraščiai tikrai verti dėmesio. Kai kas vadina Vienažindį tilteliu tarp A. Baranausko ir Maironio, bet aš  manau, jog ši įspūdinga ir spalvinga asmenybė yra nusipelniusi atskiro puslapio lietuvių literatūroje.


2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Va tokių straipsnių reikėtų daugiau! Žemai lenkiuosi nors dar ir yra kur tobulėti ir linkiu nesustoti tik su A.Vienažindžio biografijos ir kurybos apžvalga.

Eglė Vinskaitė rašė...

Labai dėkoju už nuomonę, tokie komentarai tikrai praskaidrina dieną!!!!