Knyga, kuri paliečia

Dar rugpjūčio mėnesį, tąkart numetusį knygą, kuri iš pirmo žvilgsnio nekėlė jokių ypatingų emocijų ir noro ją skaityti, galvojau, kuo papildyti jau gerokai aptuštėjusį savo skaitomų knygų sąrašą. Tačiau vis prisiminiau ją. Taip, iš pirmo žvilgsnio nekėlusi jokių emocijų, o jei ir kėlusi, tai tik neigiamas, į mano rankas atsidūrė Guy Champagne ‚,Aš buvau narkomanas‘‘ (knygą galite įsigyti arba tiesiog pasižiūrėti kaip ji atrodo čia).

''Meilė, nepažįstanti veidmainystės, akina mane nusilenkti tai slėpiningai moteriai, greta kurios randu naują gyvenimo būdą, tokį tolimą savo karštligiškai veiklai. Randu joje švelnumą, ramybę, mįsles - viliojančias, jaudinamas, nors kai kurios jų drasko man širdį.'' 

Iš pirmo žvilgsnio nedidukė, gan apiplyšusi, tačiau kaip niekad išsiskirianti savo žaliu atspalviu knyga, kaip jau minėjau pradžioje, nežadėjo nieko naujo. Pagalvojau, jog tai tik kažkas apie narkotikus. Dar vienas paprastas ir niekuo neįsimenantis skaitalas vakarui.. Tačiau.. Ramybės nedavė vis tas žodis.. NARKOTIKAI.

O ir knygos viršelis šaukte šaukė perskaityti ir sužinoti, kodėl gi žmogus tampa narkomanas. Juk, rodos, taip parašyta ant viršelio. Taip ir vadinosi knyga.
Atsivertusi kelis puslapius.. Nieko ypatingo nepastebėjau. Tik tai, jog.. Viskas prasideda nuo smalsumo. Aš noriu. Man buvo įdomu. Kodėl gi ne. Nu nebūk lūzeris, ką. Taip pasakytų šiuolaikinis jaunimas. Taip sakau ir aš. Ir jūs. Ir bet kas kitas. Bet kas, kam yra daugiau nei dešimt metų. Taip, realybė skaudina. Tik šįkart apie statistiką nenoriu kalbėti. Noriu kalbėti apie knygą.
Knygos turinys stiprus. Asmeniškai aš vertinčiau 8/10. Kodėl tik aštuoni? Atsakymas paprastas – man sunku įtikti. Tačiau, kad šiek tiek lengviau susipažintumėte su turiniu, noriu parodyti tai, kaip kūrinys aprašomas knygos nugarėlėje:

Prancūzų rašytojo Gi Šampanio romanas “Aš buvau narkomanas” (1967) paremtas tikrais įvykiais ir autentiškais veikėjais. Didelio Paryžiaus dienraščio sporto žurnalistas iš meilės narkomanei moteriai įklimpsta į narkotikų liūną. Ligonio būklė stumia jį nuolat ieškotis “peno”, o vėliau ir grumtis už sveikatą ir išsigelbėjimą. Romanas skamba kaip perspėjimas, kad kelio atgal gali ir nebūti.


Na.. O dabar apie tikrąjį turinį.

Knygoje pasakojama pačio autoriaus Guy Champagne biografija. Kaip supratau pati skaitydama, šioje knygoje jis aprašė tai, kaip jautėsi po kiekvienos dozės (dažniausiai svaigindamasis opijumi). Kaip vienas žmogus gali tave pakeisti amžiams. Ir kaip amžius gali atrodyti lyg diena. Ir atvirkščiai. 

Kur dar būtų galima ieškoti knygų šiomis temomis
Arba tiesiog.. 
Ką siūlyčiau perskaityti:
  • Melvin Burgess "Heroinas" 
  • Guy Champagne "Aš buvau narkomanas" 
  • I. welsh "Traukinių žymėjimas" 
  • Ch. Aitmatovas "Esafotas" 
  • V.Blažytė "Geltona pieva" 
  • Jorge Gomez Soto "Įsikibęs į orą" 
  • Beborah Spungen "Nenoriu tokio gyvenimo" 
  • K.Kaukas "Musei geriau" 
  • -"- "Musei vis dar geriau" 
  • Radekas Johnas "Memento" 
  • Gomez Soto "Įsikibęs i orą" 

Tačiau.. Tegul skaitymas telieka skaitymu. O domėjimasis - tik teorinėmis žiniomis, kurios tik praplės Jūsų akiratį. 

O ar patys skaitote tokio pobūdžio kitas? O galbūt turi draugų/pažįstamų, kurie ne tik skaito, o ir ''žino'' ką tai reiškia?


3 komentarai:

Kamilė Skurdenytė rašė...

O aš kaip tik įpusėjus Heroiną ...

Gabrielė rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
Rusnė K. rašė...

Ačiū už straipsnį, sudominai!
Visai neseniai skaičiau knygą „Kendė“, kurioje taip pat šiek tiek gvildenama narkotikų tema, tačiau ją rekomenduočiau tik atsipalaidavimui. Baigus skaityti, neliko didelio įspūdžio.