Žmogiškumas ar pareiga?

Ar esate kada nors susidūrę su situacija, kurioje nelabai žinote, kaip elgtis, o paklausus draugų vieno aiškaus atsakymo negaunate, nes vieni liepia elgtis vienaip, o kiti - kitaip? Šitokios situacijos vadinamos moralinėmis dilemomis ir, geriau pagalvojus, jų mūsų gyvenime ne taip jau ir mažai, o sprendimai priklauso nuo to, kokio dydžio yra kiekvieno iš mūsų moralinių vertybių "lagaminas". Šiandien noriu pasiūlyti panagrinėti vieną gana kasdienišką situaciją, kurioje yra du galimi sprendimo būdai. Tikiu, kad kiekvienas skaitytojas pasirinks savąjį ir argumentuotai paskelbs komentaruose. Argi nebūtų smagu padiskutuoti ne tokia jau ir banalia tema, kuri aktuali dideliai daliai  mūsų auditorijos?  Skaitom, mąstom, komentuojam ir diskutuojam!
Susijęs vaizdas 


Šuo – geriausias žmogaus draugas. Ši tiesa yra perduodama iš kartos į kartą nuo tada, kai žmogus jį prisijaukino. Istorija rodo, kad tai ne tik geriausias žmogaus draugas, bet ir ištikimiausias, kantriausias, visada suprantantis ir palaikantis. Senovės žmogus turėjo ypatingai tvirtą ryšį su šiuo naminiu augintiniu, nes nebuvo geresnio sargo jo šeimai ar patikimesnio partnerio medžioklėje.
Vis daugiau girdime informacijos, kaip šis patikimas draugas pabėga nuo savo nužmogėjusio šeimininko, o tai kad tarp jų nebėra ryšio, patvirtina faktas, kai šuo bėga kiek kojos neša, kad tik nereiktų sugrįžti atgal pas šeimininką – „draugą“. Tačiau žmogus negali leisti tokios „savivalės“ ir, Seimo nariams pritarus, nuo 2016 metų visi šunys turi nešioti mikroschemas, kad šuo, kad ir kaip apsimestų nepažįstąs savo šeimininko, būtų teisėtai jam grąžintas.
Tai gal problema žmonių galvose, kad jie gali savo ištikimiausius draugus išmesti kažkur užmiestyje, auginti belangėje patalpoje, kad taptų žvėrimi, įsigyti kovinį šunį gąsdinti kaimynams ar pasirodyti prieš draugus? Tai gal geriau įdėti mikroschemą tokiam bejausmiam šeimininkui, kuri primintų jam apie jo atsakomybę ir pareigą šitam gyvūnui.

Situacija: 

Nuošaliame kaime, vienkiemyje gyvenanti močiutė augina keturis didelius šunis. Tačiau jos situacija visiškai nepanaši į prieš tai aprašytą, t. y. šie augintiniai yra jos draugai, visi kartu leidžia vakarus prie televizoriaus. Pajutę bet kokį artėjantį žmogų jie senutę apie tai įspėja, ratu sustoja aplink ją, saugodami nuo pavojaus. Kadangi šuniukai yra auginami nuo mažų dienų, jie senutės besąlygiškai klauso, nes niekada nebuvo su jais pasielgta taip, kad jie turėtų kokią nors priežastį bėgti ar neklausyti. 
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „one or another“
Veterinaras, vykdydamas įstatymą, atvažiuoja pas senutę ir pareiškia, kad jos visi keturi šunys privalo turėti mikroschemas, tačiau paslauga mokama. Senutė veterinarui rodo realią situaciją: šunys, močiutės paliepimu, sustoja prie namų, net nežiūri atvirų vartų link. Kadangi jie net neketina niekur bėgti, kam juos reikia ženklinti? Senutė jų niekada neišmes, nes tai tikras žmogaus ir šuns – draugo ryšys, ką akivaizdžiai mato ir veterinaras. Be to, močiutė prisipažįsta turinti pinigų tik vienai mikroschemai. Veterinaras susimąsto: pareigybė jam liepia vykdyti įstatymą, tačiau kaip žmogus jis mato, koks yra abipusis šio kiemo gyventojų ryšys ir koks nerimas slypi senutės akyse sužinojus apie būtinybę atsisakyti šunų, jei negalės įdėti jiems mikroschemų. Jei būtumėte veterinarė (-as), kuris faktorius nulemtų jūsų poelgį: pareiga įstatymui ar žmogiškumas?

Manau, kad šioje situacijoje, kaip ir dažnoje gyvenimiškoje, vieno teisingo atsakymo nėra. O kaip manai tu? Pasidalink savo pastebėjimais komentaruose ir padiskutuokime.

Pagarbiai, Aurėja Lapšytė

6 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Aš pasirinkčiau žmogiškąjį faktorių, nes aš aplamai esu prieš tas mikroschemas. Bet jei nežiūrint į tai, aš pagailėčiau senutės, nes puikiai žinau koks gali būti stiprus žmogaus ir šuns ryšys. Ir esu mačiusi ne vieną situaciją kai senutės neturi pinigų suženklinti savo 2 ar 3 šunų ir pasilieka tik vieną, o kitus verkdamos atiduoda į šunų prieglaudas. Nors šuniukai būna ir pavalgidinti, ir prižiūrėti. Aplamai man šuns ištikimybė ir atsidavimas žmogui yra kažkas nepaprasto šiame skurdžiame pasaulyje. Šunys aukoja savo gyvybes, kas išgelbėtų žmonių, o žmonės juos žudo, skandina, kankina, badu marina, išmeta ar palieka miškuose kai jie tampa nebereikalingi.
Tai tokia būtų mano nuomonė, o šiaip straipsnis įdomus ir pati idėja puiki. Ir daugiau tokių straipsnių. Sekmės!

Aurėja Lapšytė rašė...

Iš tiesų, baisu girdėti istorijas, kuomet šunys būna visaip kankinami. Ačiū už išsakytą nuomonę ir linkėjimus! :)

Guoda rašė...

Aš tikrai pasirinkčiau žmogiškumą :)

Aurėja Lapšytė rašė...

Manau, kad tai tikrai geras pasirinkimas :) ačiū už išsakytą nuomonę :))

Ausra Valutkeviciute rašė...

Aš pasirinkčiau žmogiškąjį faktorių, nes aš nelabai pritariu toms mikroschemoms. Šuo yra žmogaus draugas, kaip ir žmogus turi būti jo draugu...

Aurėja Lapšytė rašė...

Būtent! Jeigu visi žmonės su savo augintiniais elgtųsi lyg su draugais, nereikėtų dėti mikroschemų, nes šuniukui pasimetus, jis ir taip būtų ieškomas, o tie, kuriems augintiniai yra nesvarbūs ir toliau mėtys šuniukus, kur papuola. Tokiais atvejais negelbės nei mikroschemos, nei baudos ar dar kas.