Kaip nesustoti ir siekti savo tikslo?

Galbūt daug kam jau seniai įgriso frazės: „nesustok bandyti“, „nepasiduok“, „nenuleisk rankų“ ir panašiai, o žmonės, kurie tai sako, erzina labiau nei skambutis, kviečiantis į pamoką. Prisipažinsiu, kad ir aš tokia. Manau, kad visiems ateina akimirka, kai pasakome sau, jog daugiau nebandysime ir nuleidžiame rankas... arba bandome iš naujo.. Tai priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų. Tikrai nesu gimusi po laiminga žvaigžde (aš net netikiu, kad tokia yra) ir daug ką gyvenime pasiekiau tik noro, begalinio užsispyrimo ir artimų žmonių palaikymo dėka. Dabar daugelis skaitytojų mintyse kartos: „taip, aš irgi bandžiau, bet nepavyko“, bet tikiu, kad bus ir tokių, kurie sakys: „be abejo, viskas įmanoma“ ir pritars mano nuomonei, kad reikia tik didžiulio pastangų kiekio ir neišsenkančios kantrybės. Tačiau... Visų pirma, mums reikia išsiaiškinti, ar mes tikrai to norime, ką tai duos gyvenime ir svarbiausia, ar tikrai verta. 


Susijęs vaizdas
Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso ir daryk tu, ką nori. Pavyzdžiui, mes negalime priversti žmonių pakeisti nuomonę kuriuo nors klausimu, jeigu jie yra užsispyrę kaip avinai ir net nesiklauso. Taip, yra asmenų, kuriuos įmanoma įtikinti vienu ar kitu klausimu, bet ne visus. Realus pavyzdys: artėja klasės auklėtojos gimtadienis  ir 26 žmonės (iš 27) sutinka, jog reikia nupirkti auklėtojai dovaną, tad kiekvienas turės duoti 2 eurus, tačiau būtinai atsiras toks, kuris atsikalbinės nepateikdamas svarios priežasties, kodėl turi būti kitaip. Ir kaip manote, koks rezultatas? Laimi dauguma, nes niekas nebeturi kantrybės įrodinėti tiesos, kuri visiems priimtina. Sutinku, kad yra dalykų, kuriuose nėra vieno teisingo atsakymo, bet tuomet reikia ieškoti kompromiso ir galbūt klasės sprendimas ignoruoti vieno žmogaus nuomonę nėra labai moralus, bet reikia judėti į priekį, remiantis didesnės dalies nuomone. Taigi, išnagrinėjus šį pavyzdį, kuris yra neišgalvotas ir vyksta realiame gyvenime, kyla klausimas: ar tokiais atvejais tikrai verta kovoti „iki paskutinio kraujo lašo“ ir nuleisti rankas? Juolab, kad tai tikrai nebus kažkoks pasidavimas ir niekas tokioje situacijoje nepralaimės, nes, kaip ir žaidžianti įvairius žaidimus, taip ir realiame pasaulyje, kartais reikia skelbti lygiąsias. Noriu pasakyti, kad nė vienas neturi jaustis nugalėtoju ar pralaimėti, tiesiog kartais reikia pasiekti abipusį susitarimą, net ir vienai pusei to nenorint. 

O dabar pagalvokime apie tai, kad gyvenime kasdien susiduriame su situacijomis, kurios verčia mus nepasiduoti ir judėti pirmyn tam, kad išpildytume savo svajones. Reikia prisiminti, kad sėkmė – ne koks nors siuntinys, ant kurio užrašyta data. Mes nė vienas nežinome, kada ji mus aplankys ir kiek kartų turėsime nusivilti, nors atrodė, kad būtent šį kartą pasiseks. 

„Nesėkmės tai prieskoniai, teikiantys aromato sėkmei.“ – Trumanas Kapotė

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „succeed“
Ir netgi čia aš jums pateiksiu realų pavyzdį: dabar jūs sėdite ir skaitote merginos straipsnį, kurio čia galėtų ir nebūti. Kažkada dar būdama maža mergaitė susidomėjau knygomis, nors žodis „susidomėjau“ čia pernelyg paprastas, geriau tai vadinkime „knygų liga“, kuri, deja, bet nepagydoma. Ištisas dienas skaičiau ir skaičiau, versdama lapą po lapo. Kaip ir visi, pradėjau nuo pasakų, vėliau perėjau prie vaikiškų knygų, dar vėliau -  prie jaunimo literatūros, o dabar mano knygų lentynoje galėtumėte rasti Robin Sharma „Vienuolis, kuris pardavė ferarį“ ar Herbjørg Wassmo „Dinos knyga“. Atėjo diena, kai knygų man nebeužteko. Aš norėjau dalintis pastebėjimas ir mintimis su kitais ir pradėjau galvoti, kaip dar galėčiau tobulėti. Labai gerai prisimenu datą: 2016 m. balandžio 21 d., tada aš pirmą kartą atsiverčiau Blogger programą ir pradėjau rašyti. Manot, kad kelias link to, kur esu dabar buvo lengvas? Ne. Buvo savaičių, kai atrodė, jog viską rašau sau, nes niekas to neskaitė. Buvo savaičių, kai buvau tvirtai apsiprendusi viską mesti ir tada protas man tai drausdavo sakydamas: negi tikrai viską paliksi? Kantrybė ir užsispyrimas mane atvedė iki čia, kur esu dabar. Bet tai nereiškia, kad jau išaušo akimirka, kai galiu pasakyti, kad man pavyko ir mėgautis sėkme. Žinau, kad yra daug dalykų, kuriuos reikia tobulinti ir suvokiu, kad tam nebus pabaigos. Galbūt mano istorija nėra kažkokia ypatingai sėkminga, nes aš vis dar neuždirbau milijono iš savo pomėgio, nesu populiaraus žurnalo redaktorė, tik noriu pasakyti, kad reikia norėti.  Žmogus, turėdamas tikslą, gali kalnus nuversti, nes tai prideda motyvacijos, ryžto, noro įrodyti, kad galiu. Tik įrodymas turi būti pirma sau ir tik vėliau aplinkiniams. 

Visiems skaitytojams būtent to ir linkiu. Dabar kviečiu pasidalinti savo istorijomis komentaruose ir padiskutuoti.
Pagarbiai, Aurėja.

0 PAKOMENTAVO