Pasaulio religijos. Islamas

Mūsų ausis vis dažniau pasiekia pranešimai apie įvykdytus teroristinius išpuolius, už kuriuos atsakomybę prisiima ,,islamo valstybė". Dauguma mano klaidingai - kad jie tai daro iš paklusnumo religijai, tačiau taip tikrai nėra. Šiame straipsnyje aprašysime Islamo religiją, kuri toli gražu nėra pati baisiausia religija pasaulyje.


Islamas - antra religija pagal dydį pasaulyje, į dievą Alachą ir pranašą Mohametą tiki apie 2 milijardus planetos gyventojų. Religijos pavadinimas kilęs nuo arabų kalbos žodžio šaknies „salama“, tai reiškia ramybė ir nuolankumas. Šios religijos tikintieji yra visiškai nuolankūs ir paklusnūs Dievui, kad ir šiame, ir Pomirtiniame gyvenime pasiektų ramybę. Tai nereiškia, jog musulmonai turi visiškai atsisakyti laisvos valios rinktis ar turi nebegalvoti. Jei žmogus laikosi Dievo įsakymų, jis padeda sau ir kitiems gerbdamas Dievo įstatymus ir išmintingai naudodamas suteikta laisvę. Tikintysis labai noriai gilina savo žinias, tobulina charakterį, elgiasi kaip galima doriau, o po viso to jis pripažįsta, kad jo veiklos rezultatai visiškai Dievo rankose.
   
Musulmonai tiki vienu Dievu, Aukščiausia galia, Maloningu Viešpačiu, ir Visatos Kūrėju, neturinčiu nei šeimos, nei partnerių ir vadinamu „Allah“. Dievas vadinamas arabišku žodžiu Allah todėl, kad jis neturi daugiskaitos, moteriškosios ar mažybinės formos, kurios galėtų būti siejamos su dievais, deivėmis ar pusdieviais. Kalbėdami apie Allahą mes vartojame įvardį jis, tačiau suprantama, kad Dievas yra savarankiškas, ir nėra nieko panašaus į Jį.

Islamas moko, kad tikėjimas Aukščiausia Galia ir visuotiniu etikos kodeksu (jį galima apibūdinti aforizmu „Tikėk Dievu ir būk geras“) yra natūrali religija. Šios religijos mokė pranašai, kurie tam tikru laiku buvo atsiųsti Dievo kiekvienai tautai ir genčiai. Jie kvietė žmones į asmeninius santykius su Viešpačiu ir teikė pavyzdį, kaip gyventi. Kai žmonės pamiršdavo ar iškraipydavo žinią, Visagalis atsiųsdavo kitą pranašą, kad ją atnaujintų. Kiekvienas pranašas gavo Dievišką apreiškimą, o kai kuriems buvo duoti Šventraščiai. Musulmonai tiki, kad Dievas atskleidė krikščionių ir žydų Šventraščius originaliose versijose, tačiau jie buvo iškraipyti. Šv. Koranas, atskleistas pranašui Mohamedui yra paskutinė Dievo žinia žmonijai ir Jis pažadėjo išlaikyti ją nesugadintą iki galo. Įdomu, kad Koranas turi tik vieną versiją, ir yra toks pat, koks buvo atskleistas prieš daugiau nei 1400 metų.  

Pagrindinės musulmonų pareigos

1.Šahada
Pirmiausia, reikia išpažinti įsitikinimą, kad „nėra nieko verto garbinti, išskyrus Allahą“ ir, kad „Mahometas yra Allaho Pasiuntinys“. Tai pirmas Islamo pagrindas. Toks liudijimas žymi asmens įžengimą į islamą. Nuoširdus musulmonas privalo atlikti keturis garbinimo aktus, kurie užbaigia Penkis Pagrindinius stulpus.

2.Saliat (malda)
Kiekvienas tikintis turi melstis penkis kartus per dieną: auštant, vidurdienį, popiet, saulei leidžiantis, vakare. Malda trunka nuo 5 iki 10 minučių ir apjungia kūną, sielą, protą. Malda yra atliekama su kitais kai tik tai įmanoma. Reguliarios maldos padeda žmogui įtvirtinti ryšį su Dievu, ir yra priemonės apvalyti širdžiai. Maldos grupėse, kur tikintieji nuolankiai stovi petys į petį gali padėti pereiti rasės, etninės grupės ir klasių barjerus.

3.Zakat (labdara)
Iš musulmonų laukiama bent 2,5% nuo bendrų metinių santaupų aukų labdarai pinigais ar daiktais. Bendruomenė surenka šias aukas ir kartą metuose padalina vargstantiems. „Zakat“ reiškia apsivalymą ir augimą: turtas nėra tyras savininkui, kol juo nepasidalinama su mažiau turtingais, o buvimas dosniu veda į dvasinį augimą.

4.Sawm Ramadan (pasninkavimas)
Mėnulio kalendoriaus Ramadano mėnesio metu tikintieji susilaiko nuo maisto, gėrimų, ar lytinių santykių nuo aušros iki saulėlydžio, valgo tik prieš aušrą ir po saulėlydžio, iš jų taip pat yra tikimasi rimties ir savitvardos. Pasninkavimas Ramadano mėnesį moko užuojautos vargšams, ugdo valią r sąmoningumą Visagalio atžvilgiu. Tuo metu musulmonas sustiprina dvasinius ryšius su bendruomene ir Viešpačiu.

5.Hadž (piligriminė kelionė į Meką)
Kiekvienas finansiškai ir fiziškai pajėgus musulmonas privalo bent kartą gyvenime aplankyti Meką Hadž sezono metu. Ši piligriminė kelionė leidžia pažiūrėti į gyvenimą iš kito taško: ji pasitarnauja kaip gyvas pranašų patirtų sunkumų, jų aukų priminimas, stiprina brolystės saitus tarp tarptautinės musulmonų bendruomenės, kurios nariai atvyksta iš visų pasaulio kampelių. Taip pat ji paruošia piligrimą sunkiai kelionei iš šio pasaulio į pomirtinį gyvenimą, kurią mes visi patirsime.

Pagarbiai, Judita

  

Komentarų nėra: