Senoji animacija moko ne tik vaikus

Įvairiais gyvenimo laikotarpiais žiūrime skirtingų žanrų filmus. Vieni pirmųjų kiekvieno žmogaus matytų – tai animacija. Kiek save prisimenu, vaikystėje kiekvieną vakarą žiūrėjau filmukus. Dažniausiai jų pagrindiniai veikėjai būdavo gyvūnai. Vėliau, perėjau prie animacijos apie princeses, kuri man, deja,  nebuvo tokia priimtina kaip anksčiau minėtieji žvėreliai.

Dar ir dabar prisimenu vieną istoriją apie kiškutį, kuris nenorėjo valgyti, viską mesdavo pro langą musei, kuri nuo valgymo tapo itin stora,  ir dėl to ginčijosi su mama, vėliau tas pats vabzdys nusinešė žvėrelį ir pakabino ant šakos. Žinoma, kiekviena istorija turi laimingą pabaigą ir šis vargšas gyvūnėlis taip pat jos sulaukė. Kiškutis grįžo namo ir pažadėjo mamai, kad nuo šiol visada valgys daug ir sočiai. Iš pirmo žvilgsnio, ši istorija – labai paprasta, bet kiek daug pamokų ji mums suteikia. Vaikus ji ugdo klausyti tėvų patarimo, nesiginčyti, o galiausiai, kiekvienas iš jų užauga tolerantiškesniais ir supratingesniais žmonėmis.

Praeitą vakarą, tingiai spaudydama televizoriaus pultelio mygtukus, įsijungiau kanalą, per kurį rodė senąją animaciją, būtent tokią, kokią žiūrėdavau prieš daug metų. Kadangi jau esu didesnė ir mano mąstymas gerokai pasikeitęs, į rodomus vaizdus pažvelgiau kitu kampu ir supratau, kad juose yra tiek daug gyvenimiškų pamokų,  mokymų būti žmogiškais, moraliais ir atsakingais asmenimis. Nežinau kodėl, bet man atrodo, jog filmukų žiūrėjimas – tai vienos iš geriausių pamokų, kurias gauname gyvenime, nes jokios paskaitos ar vadovėliai neprilygs tam, ką matome savomis akimis. Kitas pavyzdys – turbūt kiekvieno vaiko žinomas Mikė Pūkuotukas (tai, beje, tas filmukas, kurį mačiau praeitą vakarą), kuris mus moko džiaugtis paprastais dalykais. Dabartiniame pasaulyje, kuriame daugybė dalykų yra matuojami pinigais, turbūt ne vienam žmogui būtų pravartu pažiūrėti šį animacinį filmuką. Istorija, kurią labai gerai atsimenu, yra apie Mikės draugą Asiliuką, pametusį uodegą ne bet kada, o per savo gimtadienį, kurio niekas neprisiminė, ir dėl to buvo labai liūdnas. Žinoma, draugai jo nepaliko vieno ir nustebino jubiliatą. Paršiukas atnešė balionėlio likučius, nes bėgdamas pargriuvo ir jo dovana sprogo. Mikė atnešė tuščią medaus puodynę į kurią puikiai tilpo Paršiuko dovana ir tai labai nudžiugino Asiliuką. O dar didesnei jo laimei, Pelėda padovanojo virvutę, kuri, pasirodo, buvo tikrų tikriausia jo uodega. Tai argi galima gauti geresnes gimtadienio dovanas? Iš tikrųjų, tai draugų dėmesys ir rūpestis – geriausi dalykai Asiliuko gyvenime. Manau, kad daug žmonių galėtų iš to pasimokyti, nes kartais nuoširdus pokalbis yra daug kartų malonesnis nei brangiausi daiktai. 
Taigi, animacijos žiūrėjimas vyresniame amžiuje - jokia nuodėmė, nes iš jų galima tiek daug visko išmokti, o tai daryti niekada nėra vėlu. 

O kokie tavo vaikystės mėgstamiausi filmukai? Ko iš jų būtų galima pasimokyti?
Laukiu tavo nuomonės komentaruose :)

 Pagarbiai, Aurėja L.

0 PAKOMENTAVO