Ar giminystės ryšiai vis dar svarbūs?

Ar verta bendrauti su žmogumi, kuris siekia tave apgauti, pasijuokti už akių, nors tave su juo sieja giminystės ryšiai? Ar moralu išvis taip elgtis su bet kokiu žmogumi? Maniau, kad ne. Iki praeitos savaitės, kai pati tapau tokios istorijos dalimi. O gal tiesiog susidūriau su amoraliu žmogumi? Nepaisant to, kad tai vienas iš artimiausių giminės žmonių.

Susijęs vaizdas
Seniau giminystės ryšiai buvo svarbi gyvenimo dalis - kiekvienas narys turėdavo teisę naudotis tos giminės rangu, valdžia ar net materialiais dalykais. Viduramžiais buvo svarbu įrodyti savo kilmingumą, juk kiekvienas norėdavo rasti savo šeimoje bent kokių kilmingųjų užuomazgų.

O kaip yra dabar? 

Šiuo laikmečiu dauguma žmonių nebeskiria didesnio dėmesio kokios nors giminės priklausymui, nes dabar kiekviena atskira šeima uždirba savo pinigus, turi turtą, o norintiems sužinoti ne tik apie artimiausius yra galimybė susidaryti genealoginį medį. Žinoma, išlieka ir tam tikras bendravimas tarp artimiausių giminaičių. Tačiau šioje vietoje iškyla klausimas, ar verta bendrauti su visais? Turbūt kiekvienas yra susidūręs su situacija, kai tam tikras tetules mato vieną kartą per dešimtmetį ir susitinka jas tik per laidotuves, taigi galima sakyti, kad su jomis artimesnio ryšio neužmezgame.

O kaip yra su kitais, šiek tiek artimesniais?

Pasirodo, kartais netgi tie, kuriuos laikei draugais (na, ne pačiais geriausiais, bet vis tiek) gali būti tiesiog kiaulės. Tiesiogine šia žodžio prasme. Laikotarpis, kai kiekvienas nori būti geriausias, įdomiausiais ir tobuliausias, parodo tikruosius veidus. Ir kartais jie būna ne patys mieliausi...

Tikra istorija: artėjantis Helovinas pareikalauja daugybės pasiruošimo, o tam, kad jį švęsti būtų smagiau Patiklioji pasikviečia savo pusseserę "Draugę" ir švęsti, ir kartu ruoštis. Merginos susitaria susitikti antradienį ir skaptuoti moliūgus. Pirmadienį Patiklioji po truputį ruošiasi viena, paklausia "Draugės", kokių idėjų rado, o ši atsako neradusi nieko. Iš pradžių, merginai tai nepasirodė keista, bet vėliau...  Išaušus pasiruošimo dienai Patiklioji gauna iš "Draugės" žinutę, kad ji negalės ateiti ruoštis, nes iš ryto ji išvažiuoja aplankyti pusbrolių ir pusseserių, o popiet reiks eiti į būrelį. Tada viskas susidėlioja į vietas: "Draugė" žinojo, kad reikės eiti į būrelį, bet Patikliosios net neįspėjo, kai jos dėliojosi darbus anksčiau. Tačiau čia dar ne pati įdomiausia vieta... Patiklioji Heloviną atšventė su šeima ir mylimu augintiniu, šventė pavyko puikiai. Praėjus kelioms pas Patikliąją atvažiuoja tie patys pusbroliai ir pusseserė, kuriuos lankė "Draugė" ir papasakoja įdomių dalykų. Pas juos nuvažiavusi "Draugė" neturi daugiau apie ką kalbėti, tik apie Patikliąją. Ji pasakoja, kad jau praaugo Patikliąją (nors tai netiesa), jog paliko ją vieną ruoštis Helovinui.. Išgirdusi visą tai, Patiklioji tampa šiek tiek suglumusi, pasimetusi, nes negali patikėti tuo, ką girdi.. Tai štai kokia istorija...

Susijęs vaizdasMan visoje šitoje bjaurioje (kitaip nepavadinsi) istorijoje neaiškūs tik keli dalykai:
1. Koks tikslas girtis, jog praaugai centimetrais kitą žmogų, nors taip net nėra? Ir išvis, praaugti reikia ne ūgiu, o protu, išmintimi, protingais sprendimais, kurių "Draugei" tikrai trūksta. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie yra vieni už kitus aukštesni, bet ar čia rodiklis? Būk protinga, stipri (ne raumenimis, o vidumi, žinoma) ir nereiks girtis, visi tai matys, lygiuosis.  O dabar... Girtis, kad esi keliais centimetrais aukštesnė.. Juokinga. Ach, kad bent tai būtų tiesa...
BŪK PAVYZDYS PROTU, O NE PAJUOKOS OBJEKTAS KVAILOMIS "TIESOMIS".
2. Argi su pusbroliais ir pusseserėmis, kuriuos matai ne dažniau kaip kartą per mėnesį, neturi daugiau apie ką kalbėti? Kalbėk apie planus, atostogas, mokyklą, pomėgius, bet ką.. Apkalbėti kitus žmonės, jiems nesant - žema, amoralu. Tai garbės neprideda.
3. Už ką? Kalbėti už akių apie žmogų, kuris niekada sau neleidžia taip kalbėti apie kitus, turi būti priežastis. Čia pats svarbiausias klausimas.. Žmonės neapkalba kitų šiaip. Pavydas, jaučiama konkurencija - priežastys, lėmusios tokį "Draugės" elgesį. Viskas paprasta kaip 2x2.

Istorijos moralas paprastas: kuo mažiau bendrausi su kitais, tuo mažiau problemų turėsi.
Taigi, ar giminystės ryšiai vis dar svarbūs pasaulyje, kuriame klesti pavydas ir apkalbos? Manau, kad ne.

Pagarbiai, Aurėja

Komentuok šį ir kitus straipsnius, sek Teenage Dreams portalą Google paskyra, bendrauk Chatango laukelyje ir laimėk savo sukurtą džemperį iš PrintMemo!

6 komentarai:

Rusnė K. rašė...

matau, jog straipsnį rašei remdamasi emocijomis, į pagrindinį savo iškeltą klausimą - „ar giminystės ryšiai vis dar svarbūs?“ - atsakei abstrakčiai, turėdama tik vieną pavyzdį.
kitą kartą įdėk daugiau meilės ir pozityvumo, ne tik konstatuok problemą (šiuo atveju - pavydas ir apkalbos), bet galbūt pasiūlyk jos galimą sprendimą, remkis stipriais pavyzdžiais, kad ir savo pačios patirtimi, bet žiūrėk į ją iš loginės pusės, o ne iš emocinės. tavo straipsnis turi publicistinio tipo struktūrą, o pats turinys labiau primena meninį, ir reikėtų atsijoti šiuos du dalykus :) sėkmės rašyme!

Anonimiškas rašė...

https://l.facebook.com/l.php?u=http%3A%2F%2Fwoobox.com%2Fisda2k%2Fgallery%2Frr6CXtZSNxU&h=ATOr5ROUBSvZ0JHZgUNCqOm5ImurEzjSgKUQbTlbauxhAF8PZrwDExuB6Pc-2UELPXUkS8OM1xm9JVEiOG0U0TfDIxftBmif2hzEHsuOC2wI_erWNACaBC3h5yh8N81k_3DF_q1Pa8AKWQ pabalsuokit kas galit, ačiū

Aušra rašė...

Garantuoju parašei straipsnį, nes iš tikrųjų supykai ant pusseserės, bet šiaip beveik su viskuo ką rašei prieš istoriją, sutinku.

aqua vitae rašė...

manau taikliai pastebėjo prieš mane komentuojančios, galbūt toks įrašas labiau tiktų į asmeninį tinklaraštį, puikiai suprantu, jog supykai, nusivylei, visiems reikia tokias emocijas išlieti. skaitydama bandžiau rasti kažkokių sąsajų su tema ir tuo, ką parašei, tačiau nesugebėjau. sėkmės toliau rašant! lauksiu kitų tavo straipsnių ;))))

Anonimiškas rašė...

Na, tokie straipsniai manau nelabai tinka šiam portalui, tai labiau lyg laiškas, o jame nieko naujo nepasakai, tiesiog papasakoji savo istoriją :) O ir pati "straipsnio" tema tuomet nelabai gerai suformuluota, nes pradžia atrodo lyg ir tinkanti prie šios temos, bet laiško pabaigoje parodytas pyktis ir iškelti retoriniai klausimai jau nebelabai tapatinasi su tema :)
Antrasis punktas yra tiesiog kaip pasiūlymas, bet su tema nesusiijęs, apie trečiąjį nekalbu. Tai tiek, manau tave užvaldė tuo metu, kai rašei straipsnį, emocijos, todėl ir gavosi labiau kaip asmeninis laiškas - straipsnio užuomazgos :)

Anonimiškas rašė...

Kad ir kiek bepyktum ant giminių, jų negali rinktis. Giminė- tai ne tik senos tetulės, pavydinti pusseserė ar pusbroliai matomi dukart metuose, bet ir tavo mama, ir seneliai, ir visi tavo artimieji, turintys to paties kraujo. Kaip tai gali būti nesvarbu? Tema neatsakyta, tiesiog išliejai širdgėlą, pyktį... bet ar tikrai tau tokio eterio reikėjo?.. Neišspręsi problemų ir nesukursi gražių dalykų gyvenime, vadovaudamasi emocijomis. Tiktai dialogas ir nuoširdus bendravimas, tiesos išsiaiškinimas, prieš publikuojant straipsnį, jį padarytų rimtesniu...
Būtų įdomu pamatyt "Draugės" atsakymą - komentarą, manau, kad papiltų nemažiau nuoskaudų dėl neįvykdytų tavo pačios pažadų...Bet tam ir yra svarbūs giminystės ryšiai, kad atsijotumėte, kas turi vykti viešai, o kas - likti šeimoje...
Pasirinkta tema įdomi, gal pabandyk į ją iš tiesų įsigilinti, atmetusi momentines emocijas. Sėkmės kuriant, nes tu tai gali daryti tikrai puikiai.

Tave mylinti ir branginanti "tetutė".