Tylenės Dvynės


   Dauguma nors kartą esame sutikę dvynių, kai kurie net turime juos draugų tarpe. Ir visi pasakytų, jog dvyniai nėra kažkuo ypatingi ar kitokie. Tačiau ne visi iš jų yra tokie paprasti. Todėl šiandien aptarsime kitokias dvynes.

   Tai buvo dvynės mergaitės, gyvenusios 1963 metais, kurių vardai buvo June ir Jennifer. Jos atrodė kaip paprastos mergaitės, tačiau jos bendraudavo tik tarpusavyje. Ir tai ne pati keisčiausia dalis - mergaitės turėjo savo kalbą, kurią galėjo suprasti tik jos. Visi, kas girdėjo jas taip šnekant, sako, jog tai labai panašus garsas į paukštelių čiulbėjimą. Tačiau kodėl jaunos mergaitės taip elgėsi?

   June ir Jennifer tėvai buvo emigrantai, tad mergaitėms gimus jie persikraustė į Velsą. Ten jos gyveno mažoje bendruomenėje ir buvo vienintelės juodaodės mergaitės visame mieste. Tad dažnai kentėjo nuo patyčių mokykloje. Iš tiesų mergaitės nuo jų kentėjo labai stipriai, mat buvo tokių atvejų, kai mokytojai išleisdavo jas keletą minučių anksčiau iš paskutinės pamokos, jog June ir Jennifer išeitų iš mokyklos be patyčių ir galėtų nesijaudinti dėl kitų vaikų užgauliojimų ir net smurto. Tad nors tuo metu mergaitės jau buvo uždaro būdo, tačiau vis dažniau vykstant tokioms patyčioms, mergaitės galiausiai nustojo kalbėti su kitais ir susikūrė savo kalbą, bendravo viena su kita.


   Žinoma, visi aplinkiniai stebėjo šį keistą vaikų elgesį, tad buvo nutarta, jog jos turi kreiptis į specialistus, psichologus. Mergaitės lankėsi visuose užsiėmimuose, kol joms suėjo 14 metų. Tada psichologas pasiūlė jas išskirti ir taip nutraukti nesveiką prieraišumą. Tad mergaitės mokėsi skirtinguose internatuose. Taip, psichologo nuomone, mergaitės atsiskyrusios turėjo išmokti bendrauti su aplinkiniais, tačiau taip tikrai neįvyko.

   Matant, jog mergaičių išskyrimas niekuo nepadėjo, vėl buvo nutarta leisti joms bendrauti ir mokytis toje pačioje mokykloje. Bet tada mergaitės nebebendravo ir su savo šeima. Vos grįžusios iš mokyklos, mergaitės užsidarydavo savo kambaryje ir visą laiką praleisdavo dviese. Užsidariusios kambaryje June ir Jennifer žaisdavo lėlėmis ir jomis kurdavo spektaklius, kuriuos nutarė užrašinėti. Tokiu būdu merginos pamėgo rašyti. Kol galiausiai dėl šio pomėgio mergaitės išleido du atskirus romanus.

   Dar vienas įdomus dalykas apie mergaites yra tai, jog June buvo 10 minučių vyresnė už Jennifer. Nors daugumai iš mūsų tai nieko nereiškia, tačiau dvynės tai laikė labai svarbiu dalyku. Iš tiesų Jennifer dažnai jausdavosi, jog yra June šešėlyje ir jog June yra geresnė už ją. Tad nors mergaitės bendravo visą laiką ir atrodė neišskiriamos, viduje turėjo neapykantos viena kitai. Net savo dienoraštyje Jennifer rašo: „Mes tapome mirtinomis priešėmis viena kitos akyse“. Tai parodo, jog šis bendravimas buvo traumuojantis ir nesveikas, tačiau mergaitės toliau tai darė.

   Galiausiai visi pradėjo apsiprasti su jų tokiu elgesiu ir nusprendė, jog joms niekas nebepadės, tad į jas dėmesio niekas nebekreipė. Tada mergaitės pradėjo žaloti viena kitą, deginti namus, taip reikalaudamos dėmesio. Kol galiausiai buvo nuspręsta paguldyti jas į „Broadmoor“ psichiatrijos kliniką. Tad jos prabuvo 12 metų. Merginos gulėjo skirtingose palatose, tačiau vyko keisti dalykai. Nors negalėjo matyti viena kitos, tačiau elgėsi vienodai: gulėdavo ta pačia poza, darydavo tą patį ar tiesiog ėmė elgtis keistai. Pavyzdžiui, viena sugalvodavo badauti, tačiau kita dvynė tą dieną valgydavo didžiulį kiekį maisto, o kitą dieną pasikeisdavo arba abi sakydavo, jog joms skauda ir abi įvardindavo tą pačią vietą.

 
    Matant, jog merginos nėra tokios pavojingos sau ir kitiems, jos buvo perkeltos į mažesnę apsaugą turinčią ligoninę. Ten jos galėjo susitikti. Tad vieną dieną jų aplankyti atėjo Marjorie Vallace. Ji buvo žurnalistė ir rašytoja, susidomėjusi dvynių istorija. Dėl nežinomų priežasčių June ir Jennifer su ja kalbėjosi ir ji iš tiesų išleido jų biografijos knygą. Tačiau kartą, kai jos trys sėdėjo ir gėrė arbatą, Jennifer tarė: „Marjerie, Marjerie, aš turiu mirti“. O paklausus, kodėl ji atsakė, jog jos taip nusprendė. Taigi, tai parodo, jog šios merginos buvo įsitikinusios, jog jei nors viena iš jų nori gyventi normalų gyvenimą, kuri nors turi mirti.

   Praėjus nedaug laiko po šio pokalbio, merginos buvo pervežtos į kitą ligoninę. Vos ten nuvykusią Jennifer išvežė greitosios medicinos automobilis, nes jai buvo bloga. Galiausiai ligoninėje mergina mirė. Mirtis buvo natūrali, nerasta jokių nuodų ar narkotikų požymių. Tačiau vėliau apklausiant June, ji pasako, jog kai abi sėdėjo automobilyje Jennifer padėjo jai galvą ant peties ir pasakė, jog dabar ji mirs ir užmigo atmerktomis akimis.


   Na, o keisčiausia tai, jog mirus seseriai, June pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Jai nebereikėjo psichologų pagalbos, ji buvo visiškai stabili. Ir, žinoma, pradėjo bendrauti su aplinkiniais.

   Taigi, mano nuomone, ši istorija tikrai bauginanti. O ką jūs manote apie tokias dvynes? Išsakykite savo nuomonę komentaruose!


2 Komentarai