Kaip atsirado daiktai, be kurių šiandien neišsiverstume? (2 dalis)

 Kiek gi yra daiktų, kuriuos naudojame kasdien, bet apie juos nesusimąstome? Ar kada nors susimąstei, kas išrado tualetinį popierių ar kiek laiko truko sukurti degtukus? Greičiausiai ne! Bet jei vis dėl to susidomėjai, kaip kasdieniai daiktai atsirado, kviečiu paskaityti šį straipsnį!





Degtukai

 Iki pirmųjų degtukų atsiradimo žmonės tikrai turėjo daug vargo, norėdami išgauti ugnį. Jie Trynė vienas į kitą medinius paviršius, skeldavo kibirkštį titnagu, gaudydavo saulės spindulį stiklu. Bet XVIII amžiuje šiems vargams atėjo galas - prancūzų chemikas Klodas Bertolė bandymų metu išgavo medžiagą, kuri vėliau buvo pavadinta ,,Bertoleto druska". Jos dėka 1805 metais Europoje atsirado degtukai. Tiesa, jie buvo kiek kitokie nei šiandien - plonos skalos su suteptomis bertoleto druska galvutėmis. Jos užsidegdavo pamirkytos koncentruotame sieros rūgšties tirpale. Po 22 metų atsirado pirmieji ,,sausi" degtukai. 1827 metais anglų chemikas ir vaistininkas Džonas Vokeris pastebėjo, kad ant medinio pagaliuko galo užtepus stibio sulfido, bertoleto druskos ir gumiarabiko (akacijų sakų) mišinio, vėliau visai tai išdžiovinus ir patrynus į švitrinį popierių, jo galvutė lengvai užsidega. Vadinasi, nebereikėjo nešiotis buteliuko su sieros rūgštimi. Tačiau degtukai turėjo vieną minusą - labai smirdėjo.
 Po trejų metų, 1830 m. devyniolikmetis prancūzų chemikas Šarlis Soria išrado fosforo degtukus, kurie pakeitė smirdinčius Vokerio degtukus. Jie buvo pagaminti iš bertoleto druskos, fosforo ir klijų. Šie degtukai lengvai užsidegdavo patrynus į bet kokį paviršių, kad ir bato padą. Šio chemiko degtukai buvo bekvapiai, tačiau kenksmingi sveikatai, nes baltasis fosforas yra nuodingas.
 Ir pagaliau, 1855 metais chemikas Johanas Lundstromas degtukus patobulino iki tokių, kokius naudojame ir dabar. Jis suprato, kad kartais raudona geriau nei balta ir baltą fosforą pakeitė raudonu. Švedas uždėjo raudono fosforo ant degtukų galvutės ir tokio pat ant nedidelės dėžutės. Šie degtukai buvo nekenksmingi sveikatai, lengvai užsidegdavo brūkštelėjus per iš anksto paruoštą paviršių.

Adata

 Siuvimo istorija prasidėjo jau prieš 20 tūkstančių metų. Pirmykščiai žmonės, siūdami savo ,,kostiumus", priešistorine yla, pagaminta iš dyglių arba tašytų akmenų pradurdavo skyles, o pro jas perverdavo gyvūnų sausgysles. Pirmosios adatos su ąselėmis, rastos Vakarų Europos ir Vidurio Azijos teritorijoje prieš 17 tūkstančių metų, buvo pagamintos iš akmenų, gyvūnų kaulų arba ragų. O štai Afrikoje vietoj adatų buvo naudojamos storos palmių lapų ,,gyslos", prie kurių buvo pririšami siūlai, taip pat pagaminti iš augalų. Manoma, kad plieninės adatos tėvynė - Kinija. Ten pat III amžiuje prieš Kristų buvo išrastas ir antpirštis. Gentys, gyvenusios Mauritanijoje (vakarinė dabartinio Kairo ir Maroko sritis), abu išradimus perdavė Vakarams. Masinė adatų gamyba prasidėjo XIV amžiuje Niurnberge, vėliau ir Anglijoje.

Tualetinis popierius


 Kuo mūsų protėviai pakeisdavo tualetinį popierių, kol jo dar nebuvo? Garsusis Fransua Rablė, jį pakeisdavo... gyvu ančiuku. Senovės Romoje buvo naudojama kempinė, tvirtinama ant pagalio, po procedūros įmerkiama į puodą su sūriu vandeniu. Vikingai vietoj tualetinio popieriaus naudojo vilnos gniužulus, o amerikiečiai - įvairiausiais lapais ir kukurūzų burbuolėmis. Prancūzų aukštuomenė naudojo nėrinius ir lininio audinio skiautes.
 Pirmieji, sukdamiesi iš padėties, atlikus gamtinius reikalus ir norėdami laikytis higienos, popierių pradėjo naudoti kinai. Taip pat, ir vėl jie. Tačiau ne paprasti žmonės, o imperatoriai. Vėliau paprastą popierių pradėjo naudoti visi ir visur: tualetinio popieriaus pareigą atliko seni laikraščiai, katalogai, almanachai. Ir tik 1857 metais niujorkiečiui Džozefui Gaječiui kilo sumanymas popierių supjaustyti tvarkingais kvadratėliais ir supakuoti. Jis taip didžiavosi savo išradimu, kad ant kiekvieno lapelio spausdino savo vardą!  



Tikiuosi, kad straipsnis praplėtė tavo akiratį ir dabar tu dažniau susimąstysi apie itin nereikšmingus dalykus.


0 PAKOMENTAVO