Letargija - miegas ilgam

Letargo miegas - tai viena keisčiausių ligų pasaulyje, tad nieko keisto jei nesi nieko apie ją girdėjusi. Tai būsena, kurios metu žmogus netenka sąmonės ir akimirksniu užmiega. Vieni miega kelias valandas, kiti - mėnesius ar netgi metus. Ir nors miegant žmogus visiškai nesikeičia, nubudęs jis akimirksniu pradeda senti. Taigi, panagrinėkime šią keistą ligą.

 Mediciniškai letargija apibūdinama kaip liguista būsena, panaši į miegą: gyvybinės funkcijos yra sustojusios, tačiau smegenys veikia. Pirmasis šio susirgimo atvejis užfiksuotas 1672 metais Kretoje. Poetas Epiminidesas susipyko su giminaičiais, nes šie neįvertino jo kūrinių, Tada jis įsikūrė oloje ir užmigo, o jo miegas truko net kelis metus. 
Rusijoje letargija buvo laikoma velnio apsėdimu. Namuose, kuriuose kas nors ilgai miegodavo, buvo labai daug meldžiamasi, kviečiami šventikai, švęstu vandeniu šventindavę miegantįjį ir jo namų sienas. Dažnai iš miego nubudę žmonės užsidarydavo vienuolynuose, atgailaudavo už savo nuodėmes ir melsdavo Dievo ramios mirties.

 Yra žinomi atvejai, kai žmonės į letargo miegą pasinerdavo ne vieną sykį gyvenime. Štai vienas anglų dvasininkas miegodavo šešias dienas per savaitę, o sekmadienį nubudęs, pasistiprindavo ir laikydavo Mišias.

Nuo senų senovės žmonės bijodavo užmigti letargo miegu, kad jų nepalaidotų gyvų. Štai pora pavyzdžių: 
 1773 metais Vokietijoje buvo ekshumuotas nėščios moters kūnas. Liudininkus sukrėtė pamatytas vaizdas: moters drabužiai buvo suplėšyti. Nuo nervinio sukrėtimo jai įvyko priešlaikinis gimdymas, vaikas su mama užduso karste.
 Žymusis italų poetas Fračeskas Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40 metų, sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės ir buvo palaikytas mirusiu, žmonės ruošėsi jį palaidoti. Tačiau, pagal to meto įstatymus, žmogų galėjo laidoti tik praėjus parai nuo jo mirties. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant kapo duobės krašto ir išgyveno dar trisdešimt metų. 

Išsigandę tariamos mirties, žmonės pradėjo kurti įvairius prietaisus. Dar 1880 metais Hamburge buvo siūloma į karstą įdėti ,,gelbėjimo įrangą": tai turėjo būti veido srityje tvirtinamas vamzdelis, kad per klaidą palaidotas ir karste atsigavęs žmogus galėtų kvėpuoti. Taip pat prie rankų ir kojų buvo rišamos virvelės, sujungtos su varpeliu. Pabudusiam nelaimėliui reikėjo tik pasijudinti, kad skambantį varpelį išgirstų kapinių sargas ir atkastų kapą.

 Anglijos morgų šaldytuvuose varpelis privalo būti ir šiandien, kad atgijęs ,,numirėlis" galėtų išsikviesti pagalbą. Praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pabaigoje Didžiosios Britanijos mokslininkai sukūrė aparatą, galintį fiksuoti net silpniausius širdies elektrinius impulsus. Aparato bandymų metu specialistai morge aptiko gyvą merginą. 
 Kai kuriose šalyse veikia specialios bendrijos, gelbėjančius gyvus numirėlius. Pirmoji atsirado 1769 metais Olandijoje. Teigiama, kad per 25 metus jos dėka nuo palaidojimo buvo išgelbėta beveik 1000 žmonių! 

Dažniausiai žmonės, užmigę letargo miegu, anksčiau ar vėliau atsibunda. Pavyzdžiui, 1954 m. Nadežda Lebedina užmigo po barnio su vyru ir pabudo tik 1974 m. Moteris buvo visiškai sveika, tik turėjo susitaikyti su žinia, kad jau senokai yra našlė. 
 Visai kitokia, tačiau ne mažiau keista istorija nutiko su norvege Augustina Leggard. Moteris užmigo gimdydama! Nubudusi po 22 metų ji tarė ,,Federikai, laikas maitinti kūdikį." Tačiau vietoj kūdikio išvydo 22 metų moterį. Pirmosiomis dienomis iš išvaizdos jos buvo labai panašios, tačiau po metų moteris virto senute, o po penkerių mirė.

Seniau ši liga buvo tikrai pavojinga, tačiau dabar jos pavojingumo lygis krito. Ką gali žinoti, gal po kelerių metų gydytojai supras šios ligos priežastis ir sugebės ją pagydyti. O šiandien belieka tikėtis, kad nuėjus miegoti iš ryto atsikelsime ir nieko nepramiegosime, turint omeny, kad dažniausiai užmiegama nesulaukus 40 metų, o trečdalis miegančiųjų - moterys! 



0 Komentarai