TD SKAITO: Paolo Cognetti "Aštuoni kalnai"

Sakoma, jog jeigu turėsi vieną, bet tikrą draugą, tavo gyvenimas bus pilnas pačių geriausių emocijų. Ir tai yra tikra tiesa - keista, bet vienas žmogus kartais sugeba atstoti visą kompaniją. Turėti gerą draugą yra likimo dovana - tuomet turi kuo tikėti, pasitikėti, su kuo kalbėtis arba tylėti... Apie tokią draugystę ir dar daugiau šiandien pakalbėsime autoriaus Paolo Cognetti knygos "Aštuoni kalnai" kontekstu.

PAOLO COGNETTI
Paolo Cognetti
Prieš Jūsų akis yra tikras italas ir skaitant jo knygą tikrai lengva suprasti, jog knyga yra parašyta ne amerikiečio ar anglo. Nors dabar Paolo Cognetti jau yra 40-ies, rašyti jis pradėjo būdamas 18-os metų, šalia to buvo pasišventęs socialinių, dokumentinių, politinių dokumentikų kūrimui. Iki naujausios savo knygos buvo išleidęs daug įvairiausių kūrinių, bet didžiausią sėkmę jam atnešė "Aštuoni kalnai" - šis romanas pelnė "Strega" premiją, buvo išleistas į daugiau nei 30 skirtingų kalbų. Pačiam autoriui šis kūrinys taip pat turi ypatingą reikšmę - jį parašyti įkvėpė paties aistra kalnams, kuriuose jis praleidžia kelis mėnesius per metus.

ROMANAS "AŠTUONI KALNAI"
Ko verta draugystė ir ar ji iš viso egzistuoja? Į tokius ir panašius klausimus knygoje atsako jos herojai berniukai, o vėliau vyrai Pjetras ir Brunas. Susipažįsta jiedu visai atsitiktinai - miesto berniukas Pjetras persikraustęs į mažą, atokų kaimą, nelabai turi ką veikti, kol galų gale vieną dieną pamato iš kampo į kampą slankiojantį, kažką veikiantį savo amžiaus kaimyną... Pasirodo, jog tai kaimo gyventojas Brunas, kuris labai mėgsta vaikščioti po apylinkes ir tyrinėti apleistas vietas. Berniukai susipažįsta, ima nerūpestingai leisti laiką kartu ko gero net neįsivaizduodami, kur jų draugystė nuves...

O nuveda toli - kartu vaikinai patiria tiek nuotykių, tiek skaudžių etapų, tiek laimės akimirkų. Ir iš tiesų šis romanas yra kur kas daugiau negu apie tik Pjetrą ir Bruną. Nors aš miniu jų draugystę, nes man tai buvo pati gražiausia siužeto linija, iš tikrųjų Paolo Cognetti pasakoja apie tuziną kitų dalykų. Jis ne kartą priverčia skaitytoją pagalvoti, kokia iš tikrųjų yra gyvenimo prasmė ir dėl ko mes gyvenime, kas žmogui turėtų būti svarbiausi dalykai... Aš skaitydama tikrai daug kartų atsakiau sau į šį klausimą. Be to, knygoje labai įtikinamai ir įtraukiančiai aprašoma pagrindinė rašytojo, o taip pat ir kai kurių knygos herojų aistra kopti į kalnus. Rašymo stilius tikrai privertė pasijausti lyg būčiau ten, viršūnėje ir stebėčiau visą aplinką iš didžiulio aukščio.

Didžiausią įspūdį šioje knygoje man ir padarė būtent rašymo stilius. Suprantu, už ką buvo gauta literatūrinė premija - tai yra tokia knyga, kurią labai gera skaityti, kai nori kokybiško turinio ar gražių minčių, gražių aprašymų ar idėjų. Autorius tikrai puikiai pasistengė išpildyti savo pagrindinę intenciją ir knyga iš tiesų paliko kažkokią vertę. Vienintelis minusas, kuris gali būti aktualus tiems, kurie ieško lengvos literatūros, jog siužetas šioje knygoje gana skurdus ir veiksmo nėra labai daug. Autorius kur kas labiau orientuojasi į žmogaus jausmus, emocijas. Tad skaitymas buvo iš tiesų lėtas ir kartais ne pats įdomiausias, dėl to mano įvertinimas būtų 3/5. Reziumė tokia - knyga parašyta labai gerai, bet ją reikia skaityti tada, kai turi visą amžinybę laiko ir nori kokybiškos, reikšmingos knygos. Tikrai galiu drąsiai visiems rekomenduoti, ypač vyresnėms skaitytojoms - pabandyti šį kūrinį tikrai būtina!

O gal jau esi skaičiusi? Kokia tavo nuomonė?


0 PAKOMENTAVO