TD SKAITO: Isabel Allende "Vidury žiemos"

Isabel Allende

Tie gyvenimo paradoksai - rodos, už lango pavasaris (arba bent jau turėtų toks būti), o rankoje laikai knygą apie žiemą... Ir nieko negali sau padaryti, tik džiaugtis, jog knygos egzistuoja ir labai lengvai gali persikelti į kitus laikotarpius, kitus miestus, kitus sezonus ar net kitus gyvenimus... Būtent vieną tokią kelionę šiandien noriu jums pasiūlyti kartu su Isabel Allende romanu "Vidury žiemos". 


ISABEL ALLENDE

Tikėtina, kad jei domiesi knygomis ir jas aktyviai skaitai, šios čilietės pavardė tau gali būti matyta. Jau garbingo amžiaus sulaukusi moteris (šiuo metu jai 75-eri) yra itin populiari rašytoja pasaulyje, laimėjusi daugybę literatūrinių apdovanojimų, gavusi premiją net iš pačio Barako Obamos 
bei parašiusi dviženklį skaičių knygų, išversta į daugiau nei 35 užsienio kalbas. Daugumą jų yra paremtos pačiu autorės gyvenimu, asmenine patirtimi bei istoriniais įvykiais, tačiau kartais siužete įpinama ir mitų elemenetų. Isabel Allende yra tikra žodžio meistrė - ji netgi yra dėsčiusi literatūrą daugelyje Amerikos koledžų, puikiai šneka angliškai, nors tai nėra jos gimtoji kalba. 

Isabel Allende šlovė prasidėjo baisų 1981-ųjų rytą, kai Isabel sulaukė skambučio, jog jos beveik šimtametis senelis miršta. Apimta sielvarto ji atsisėdo rašyti jam laiško, tikėdamasi, kad taip galės išlaikyti jį gyvą, arba bent jau pačią senelio dvasią. Šis laiškas virto knyga "Dvasių namai" (beje, ji labai populiari Lietuvoje). Nors iš pradžių knyga buvo daug kartų atmesta įvairių Lotynų Amerikos leidėjų, galiausiai knyga buvo išleista Ispanijoje. Neilgai trukus buvo išleistas milžiniškas tiražas, knyga išleista į daugelį kalbų, tapo tikru virusu visame pasaulyje. Nuo to laiko Isabel visada savo romanus pradeda rašyti sausio 8-ąją dieną, nes būtent šią dieną jai buvo pranešta apie mirštantį senelį. Nors žinia buvo skausminga, jausmai, sukelti sielvarto, pelnė moteriai pasaulinį dėmesį.

ROMANAS "VIDURY ŽIEMOS"
Šį kartą ne apie išgirtą romaną "Dvasių namai", o apie naujausią Isabel Allende kūrinį "Vidury žiemos". Veiksmas jame tikrai vyksta vidury žiemos - tamsu, šalta, prisnigta iki pat kelių, tad žmonių mieste labai nedaug. Visgi, net ir tuščiame mieste Ričardas Baumasteris sugeba pakliūti į avariją. Nors kartu į avariją pakliuvusi čilietė Evelina nenusiteikusi bendradarbiauti, du žmonės palieka viską taip, kaip yra, ir išsiskirsto namo. Deja, neilgam - labai greitai ta pati nekalbi mergina prisistato prie vyro durų. Bėda tame, kad ji ne viena (bent jau teoriškai) - pasirodo, jog automobilis, į kurį įsitrenkė Ričardas, yra ne jos, o jeigu dar to maža, bagažinėje yra... lavonas. Ričardas, nežinodamas, ko imtis, į pagalbą pasikviečia kaimynę Lusiją. 

Ne, nesuklyskite - čia nebus detektyvas, kuriame autorė bandys visaip jus apgauti ir galų gale išaiškinti, kieno gi visgi tas kūnas, gulintis kito žmogaus automobilyje. Užduotis, kurią paruošia autorė, yra kur kas subtilesnė ir sunkesnė - vietoj to, kad atspėtumėte, kas žudikas, atspėkite, kas per žmonės yra Ričardas, Evelina ir Lusija. Siužetas, kurį trumpai papasakojau viršuje, yra tik "viršutinis" knygos aplankalas. Taip, visos knygos metu vis grįžtama prie šiandienos, bet kur kas giliau ir įtempčiau analizuojami veikėjų praeities gyvenimai. Isabel Allende papasakoja mums apie Evelinos gyvenimą Gvatemaloje, kur siautė narkomanai ir nusikaltėliai, apie Ričardo praeities šėšėlius, dėl kurių jis iki šiandien negali ramiai miegoti, apie Lusijos šeimos dramą, kuri drasko širdį. Pripažinsiu - iš pradžių tie skirtingi gyvenimai manęs visiškai nežavėjo. Niekaip nesupratau, kuo tai susiję su pagrindine knygos istorija. Ir žinoma, kaip ir būna geroms knygoms, istorijos gale viskas susipynė į labai vientisą giją - supranti, kad kiekvienas sunkumas, įveiktas gyvenime, kiekvienas nuotykis, patirtas kadaise, daro tam tikrą įtaką tavo dabartiniam AŠ. Ir tik nuo tavęs paties priklausys, kiek tu leisi praeities klaidoms tave persekioti.

Tai yra rimtas kūrinys. Jo perskaitymui reikės laiko - jeigu vieną knygą gali versti ir tik paviršiumi domėtis istorija, su šiuo romanu to padaryti nepavyks. Veikėjų gyvenimai skirtingi, mintys ir likimai tokie skaudūs, tokie gilūs, kad viskam reikės visiško susikaupimo, o kartais net atsitraukimo ir minutėlės poilsio. Bet rezultatas to vertas - Isabel Allende tikrai parašė stiprų kūrinį. Galbūt jis nėra pats geriausias, pats įdomiausias, pats lengviausiai skaitomas (knygoje mažai dialogų), bet vien dėl skirtingų laikotarpių atvaizdavimo, skaudžių patirčių papasakojimo ir iš tiesų puikiai suregzto teksto knygą perskaityti tikrai verta.


0 PAKOMENTAVO