Holivudinė BFF: įmanoma tokią rasti ar ne?

Reta, kuri nori būti basic, bet šiuo atžvilgiu save tokia pavadinčiau: mėgstu holivudinius filmus, Nicholas Sparks kūrybą, braukiu ašarą Džekui skęstant "Titanike", lengvai susižaviu vaikinais, o mano geriausia draugė žino viską viską.
Tad stabtelėkime ties tuo paskutiniu faktu apie geriausią draugę.
Prisižiūrėjusi aš tų holivudinių filmų apie geriausias drauges ar ne, nesvarbu, pabandysiu grįžti ir jus grąžinti realybėn (jei kartais jūs kaip ir aš esate tokių filmų gerbėjos).

KAS RODOMA FILMUOSE?

Daugybę kartų minimas žodis "BFF" ("best friends forever", angl.), apsipirkinėjimas kartu, kelias valandas trunkantys skambučiai, nuolatiniai lankymaisi vienai pas kitą, filmų kartu žiūrėjimas ir pan., - tai tik dalis to, ką rodo filmuose. Viskas ten paprasta: dvi trys merginos, kurios yra be galo artimos viską išgyvena kartu, viską veikia kartu ir yra beveik seserys viena kitai.
Nekart tikrai pavydžiai žiūrėdavau tuos filmus ir galvodavau, kad irgi taip noriu. O kas nenorėtų tokios draugystės? Atrodo, ji viską įveiktų, nesutarimų tarsi nebūta, viskas stulbinamai paprasta - geriausios draugės amžinai.

KAS VYKSTA REALYBĖJE?

Esu nekart girdėjus, jog tai lietuvių tauta yra pesimistai nuo gimimo. Tiesa ta ar ne - paliksiu spręsti kiekvienam atskirai, bet aš esu įsitikinusi, jog viskas priklauso nuo požiūrio ir būtų kvaila visą tautą įstatyti į vienodus rėmus. Visgi šalia tokių kalbų esu girdėjusi ir daugybę kalbų apie tai, jog filmuose yra idealizuojamas gyvenimas, jog jie neturi nieko bendro su realybe, jog taip paprasčiausiai nebūna. Ir vėlgi kildavo pritarimas toms mintims ir bene retorinis klausimas: "O kaipgi kitaip?"
Tada mano požiūris buvo paprastas: filmuose rodomas gražus gyvenimas, aš jo noriu, tokio vaikino noriu, tokios geriausios draugės noriu, tokio automobilio, tokio kompiuterio, tokios nesėkmės, tokios sėkmės, to, to ir to... Ir žinote ką? Sąrašas niekuomet nė neartėjo prie pabaigos. Greta jo buvo kitas požiūris, šįkart į tai, ką pripratome vadinti realybe: gyvenimas ne rožėmis klotas, jame daugybė problemų, ne visas įmanoma išspręsti, žmonės žiaurūs, ištikimi tokie neegzistuoja, vertybės užsilikusios kažkur ne šiame ir net ne praėjusiame amžiuje, o čia ir dabar žmonės skundžiasi daug ir nelaimes laisto vynu.
Nebuvau aš optimistė, nebuvau aš realistė, bet nesu tikra, ar buvau pesimistė, mat mano galvoje vis dar spiečiais lakstė rožinės svajonės, norai ir pasakos.

TAI AR EGZISTUOJA TA HOLIVUDINĖ BFF?


Pateiksiu du atsakymus į šį klausimą: trumpesnį ir ilgesnį.

Trumpesnis atsakymas:

Taip.

Ilgesnis atsakymas:

Prieš kelias savaites tokiai merginai sukako septyniolika.
Tądien nuvažiavau jos pasiimti po pamokų, buvo be galo karšta, tad ledų dėžutė atstojo tortą, į jį įsmeigtos žvakutės bandė neužgęsti ir išlaukti, kol baigsiu sakyti kalbą (jei įdomu, joms sekėsi prastokai). Nepavyko man pasakyti visos iš vakaro paruoštos kalbos, bet juodraštį vis dar turiu. Ir man atrodo, kad ta kalba atsakytų į šį klausimą: tai ar egzistuoja holivudinė BFF?

"Mieloji,
Kai buvau mažesnė, susipažinau su tokia Sabrina. Ji buvo linksma šviesiaplaukė mergaitė ir turėjo asmeninį kambarį ir rankšluosčių komplektą su inicialais kotedže, kuriame gyvenau. Sabrina buvo pats gyviausias žmogus, kokį tik pažinojau, ji buvo didžiausia nutrūktgalvė, nenuorama, visiška vėjavaikė. Ir, dievaži, ji buvo toks laimingas žmogus, jog tos laimės pakakdavo ir aplinkiniams. Jei ji ir buvo įvaldžius kokią užsienio kalbą, tai buvo šypsenos kalba: pažiūri, nusišypsai, ir diena geresnė, šypsena skleidžiama toliau...

Mes augome ir augome; visur vis kartu...
Sabrina buvo mano geriausia draugė. Rašydavau jai laiškus, kalbėdavome valandų valandas, kartu žiūrėdavome visus kvailiausius ir pompastiškiausius serialus, plepėdavome apie viską nuo žvaigždės iki berniukų, ir atvirkščiai. Kai pradėjome įsimylėti, tapome viena kitai nepamainomos psichologės, santykių patarėjos. Ji mano petys ašarotai nakčiai, aš - jos. Mes tikome viena kitai. Suprasdavome viena kitą iš pusės žodžio, o kartais net ir to nebereikėdavo, žvilgsnis ar judesys kalbėdavo už mus.
Sabrina - mano geriausia draugė ir dabar. Tik gal mažumėlę kitokia: kitokiu vardu, tačiau tokiais pat plaukais.
Dabar tu esi Sabrina, galbūt visuomet ja ir buvai, tik dar to nežinojau.
Draugystė su tavimi išmokė pagrindinio skirtumo tarp filmo ir realybės, ir ne, tai nėra idealizavimo problema. Viskas daug paprasčiau. Filme paprasčiausiai viskas greičiau: visos problemos išsprendžiamos greičiau, visi nuostabiausi potyriai trunka trumpiau, juk kaip kitaip sugrūsi gyvenimo istoriją į porą valandų?
Taigi, išmokau, kad saulė visuomet kyla ir leidžiasi, o blogos dienos, kaip, beje, ir geros, prasideda ir pasibaigia. Mes pykstamės. Ak, taip, mes dar ir kaip pykstamės. Bet šita draugystė išmokė kovoti, stengtis, nepasiduoti, suprasti, priimti, toleruoti. Tai tarsi gyvenimas dviem frontais: Tavuoju ir savuoju. Nes tavo problema - mano problema, nes tavo liūdesys - mano liūdesys, o tavo džiaugsmas - mano džiaugsmas.

Taigi, brangioji, aš dažnai susimaunu, tu, beje, irgi, nemoku bendrauti, nevisad žinau atsakymus į klausimus ar problemų sprendimo būdus. Netobula aš, netobula tu. Ir galbūt nemoku braižyti funkcijų, grafikų, nemoku skaičiuoti tikimybių ir inercijos jėgų, nuolatos pamirštu, kas yra moda ir mediana, bet žinau, kas yra "tik tak" ir kad yra 30 procentų tikimybė, jog žinau, kokį norą sugalvosi užpūsdama žvakutes.
Myliu iki dangaus.
Ačiū, kad grįžai."

Gimtadieniui ta mergina dovanų gavo princesės pilį. Ir, žinote, ji tikrai verta daug didesnės pilies. Su visais pokyliais ir Baroko laikų suknelėmis. Arba ji verta viso dangaus, mažų mažiausiai.
***
Galiausiai pasakysiu štai ką. Dar ir kaip egzistuoja tai, ką matome Holivudo kūriniuose, tik reikia mokėti tai matyti ir realybėje.
Ir dar kai kas: jei norite tokios draugystės, jūsų tikslas neturėtų būti "daug draugų", kur kas svarbiau yra "tikri draugai".

0 PAKOMENTAVO