Kaip susitvarkyti su skausmu, kurį suteikia mūsų augintiniai išeidami iš gyvenimo?

Skausmas, kurį suteikia šeimos nario mirtis, atrodo, nepakeliama. Ir tai nebūtinai privalo būti žmogus. Šuo, katė, žiurkėnas ar kitas gyvūnas taip pat tampa mūsų šeimos nariu, kai nusprendžiame jį priglausti ir auginti.Tačiau viskas turi pabaigą, kiekviena būtybė miršta. Kartais sava mirtimi, o kartais.. kartais tai padaro, kas nors kitas. Kai augini augintinį ir ateina ta diena, kai tenka su juo atsisveikinti, atrodo, nebegalėsi to ištverti, nes jis buvo vienas iš brangiausių dalykų Tavo gyvenime. Tačiau su tuo susitvarkyti, tai iškęsti mes privalome, kad ir kaip bebūtų sunku. Tik kartais iškyla klausimas "Kaip?'.
Bus labai sunku, nes praradai tai, kas tau buvo geriausias draugas ir šeimos narys, suprantama, jog su tuo susitaikyti lengva nebus, nes taip pat praradai dalelę to, kas kiekvieną diena grįžus iš darbo, mokyklos ar kitų veiklų laukdavo tavęs, teikdavo džiaugsmą ir rodė, koks brangus ir svarbus esi to mažo gyvūnėlio gyvenime. Esu netekusi kelių savo mylimų gyvūnų ir šį skausmą puikiai suprantu. Kaip aš tai ištvėriau? Kaip išmokau grįžusi namo nesitikėti, kad jie pasitiks, ir tiesiog suprasti, jog jie daugiau nepasirodys mano gyvenime? Dabar ir noriu pasidalinti su jums kaip ta ištvėriau.



1. Praradus augintinį nebijok verkti, liūdėti ir prisiminti gražias akimirkas su juo. Atrodo, kaip nuo to gali būti lengviau? Lengviau bus tik tada, kai išsiverksi ir suprasi, jog visas tas laikas, kurį praleidai drauge su savo augintiniu buvo pats geriausias. Suprasi, jog suteikei jam laimę, mylėjai jį, žaidei su juo ir net kai jis prikrėsdavo kokių nors šunybių vistiek nenustojai būti jam gera. Jei tavo augintinis paliko šį pasaulį, kad ir kaip tai skaudu, žinok, tu suteikei jam be galo gerą gyvenimą, kokio jis ir buvo vertas. Todėl nebijok verkti ir galvoti apie kiekvieną akimirką su juo, tai padės suprasti tau, jog iš šio pasaulio jis išėjo laimingas.


2. Nebijok išsikalbėti kaip jautiesi kitiems. Kai kuriems žmonėms atrodo, jog išsipasakoti kitiems kaip tau yra skaudu dėl to, jog netekai savo augintinio yra kvaila. Visiška netiesa. Nesvarbu, tai buvo žmogus ar gyvūnas. Jis tau prilygo šeimos nariui ir jokios gėdos negali būti, kai sakai, jog tau yra be galo skaudu ir norisi dėl to verkti. Jei apie tai išsipasakosi tinkamiems žmonėms, jie supras, stengsis tave užjausti ir kaip nors prablaškyti, o ne pašiepti žodžiais "Tu kvailas, jei verki dėl kokio nors šuns ar katės, čia tau ne žmogus, kad verkti reikėtų". Tokie žmonės tau nepadės, o tik kaip tik pakenks. 

3. Praėjus trupučiui laiko nebijok į savo namus ir širdį įsileisti naujo šeimos nario.
Jei manai, jog priimdama kitą gyvūnėlį į savo namus išduosi tą, kuris išėjo, tai yra tikrai ne tiesa. Tavo buvusio draugo niekas nepakeis, visada jį prisiminsi ir vertinsi, o kitas gyvūnas bus dar vienas šeimos narys, kuris darys tave laimingu. Jis nebus pakaitalas tavo senojo gyvūno, jis bus tavo naujasis draugas, kuriam pasirinkai padovanoti gražų gyvenimą. Tai bus dar vienas gyvūnas, kuris mylės tave už tai, kad tu jį taip pat myli, jis darys tave laimingą už tai, nes tu jį taip pat darai laimingu. Jis džiaugsis galėdamas užimti mažą dalelę tavo širdies, kurios kita dalelė priklauso ir tavo senajam, išėjusiam iš šio pasaulio draugui. Jis niekada neužims jo vietos, naujas augintinis bus pradžia naujo tavo gyvenimo su juo. 

Viskas tęsiasi tiek, kiek yra skirta. Niekada negali nustoti džiaugtis gyvenimu tik dėl to, jog kažkas išėjo. Taip, yra ir bus labai skaudu, tačiau po liūdesio ir skausmo, kurį mums suteikia, išeidami iš šio pasaulio mūsų mažieji draugai, reikia ir toliau žiūrėti į gyvenimą su džiaugsmu, nes visas tas laikas, kurį jie mums paskyrė darė taip pat ir juos laimingus. Jie mus be galo mylėjo ir norėjo, jog būtume laimingi, todėl jiems išėjus jie tikrai nenorėtų, jog savo kiekvieną gyvenimo minutę mes jų gedėtume ir verktume. 


0 Komentarai